Imtynininkas gatvėje jėgos nedemonstruoja

Jauniausias Lietuvos rinktinės narys S.Adomaitis olimpinėse žaidynėse tikisi pasisemti patirties Vilnietis Svajūnas Adomaitis, jauniausias Lietuvos olimpinės rinktinės narys, Atėnų žaidynių graikų-romėnų imtynių varžybose kovos su mažiausiai dvejais metais už save vyresniais varžovais.
Nors sportininko ir nebaugina didesnę patirtį turintys konkurentai, bet pirmose kovose sostinės Ozo vidurinės mokyklos vienuoliktokas nenorėtų susitikti su Rusijos, Azerbaidžano, Korėjos ar Turkijos atstovais.
Varžovai – labiau patyrę
– Vilniaus Ozo vidurinėje mokykloje mokosi daug perspektyvių jaunų sportininkų iš visos Lietuvos. Kol kas iš jų tik Tu vienas iškovojai kelialapį į Atėnų olimpines žaidynes. Ar klasės draugai, bendraamžiai Tau nepavydi?
– To tikrai nejaučiu. Pernai pasaulio čempionatas vyko Prancūzijoje. Mano svorio kategorijoje varžėsi 40 imtynininkų. Kelialapius į Atėnus iškovojo 10 sportininkų. Aš užėmiau devintąją vietą. Kai grįžau į namus su olimpiniu kelialapiu, draugai mane pasveikino, linkėjo sėkmės. Nemanau, kad tie sveikinimai buvo nenuoširdūs.
– Ar pasaulio čempionate tarp konkurentų buvo Tavo bendraamžių?
– Ne. Man šiemet kovo mėnesį sukako devyniolika metų. Prancūzijoje varžėsi dvidešimt vienerių metų ir vyresni imtynininkai.
– Jie domėjosi Tavo sportine karjera?
– Taip. Stebėdamiesi klausinėjo, kiek metų treniruojuosi.
– Olimpinėse žaidynėse tikriausiai sutiksi tuos pačius varžovus?
– Ne vien juos. Kai kuriuos imtynininkus neblogai pažįstu – vieniems esu pralaimėjęs, kitus nugalėjęs, tačiau yra atletų, su kuriais išvis nesu susidūręs. Žinau tik tiek, kad į olimpines žaidynes suvažiuos stipriausieji.
– Kurių šalių atstovai Tau labiausiai neparankūs?
– Pirmose kovose nenorėčiau susitikti su rusu, azerbaidžaniečiu, korėjiečiu ir turku.
– Kokią vietą norėtum užimti Atėnuose?
– Būtų gerai pateikti į aštuntuką. Aš savęs dar iki galo nesuprantu: galiu pralaimėti savo amžiaus sportininkams, bet sėkmingai grumtis su suaugusiaisiais. Kai nuvykęs į pasaulio čempionatą pamačiau savo pogrupyje sportininką, kuriam esu anksčiau pralaimėjęs, ir dar vieną – varžybų šeimininką prancūzą, maniau, viskas baigta. Vis dėlto sugebėjau juos abu nugalėti. Olimpinėse žaidynėse irgi gali visaip nutikti, bet likti tarp autsaiderių labai nenorėčiau.
– Ką apie olimpinius tikslus kalba Tavo treneriai?
– Jie nori mane išmėginti tokio aukšto lygio varžybose. Patirtis man labai reikalinga.
Vaikystėje buvo peštukas
– Įprasta, kad imtynininkai nuolat meta svorį. Ar ir Tau tai tenka daryti?
– Taip. Kai tik pradėjau sportuoti, iš karto susidūriau su šia problema. Aš kovoju svorio kategorijoje iki 55 kilogramų, o paprastai sveriu 60-61 kilogramą. Man labai sunkiai krinta svoris, reikia nemažai padirbėti. Prieš varžybas esu priverstas mažiau valgyti, gerti, visai atsisakyti bandelių, šokolado. Tenka tenkintis vaisiais, daržovėmis. Tik po varžybų atsigriebiu…
– Ar ne paprasčiau būtų kovoti sunkesnėje svorio kategorijoje?
– O, ne. Ten mane gali sulaužyti.
– Kuo Tau patinka graikų-romėnų imtynės?
– Tai labai azartiška sporto šaka. Vaikystėje lankiau karatė treniruotes. Vėliau susidomėjau bušido kovomis, norėjau tapti boksininku. Draugas patarė pabandyti imtynes. Maniau, kad tik išmoksiu muštis, gatvėje būsiu saugus.
Treneris Ruslanas Vartanovas mums kala į galvą, kad nebandytume gatvėje demonstruoti imtynių veiksmų, nesikištume į konfliktus, vengtume nesąmonių. Traumuotume žmogų. Mes nuspėjame varžovo veiksmus, mokame tinkamai parengti kūną galimam smūgiui. Eilinis žmogus to nežino.
– Deja, Tavo pasirinkta sporto šaka Lietuvoje negali pasigirti populiarumu…
– Taip jau yra. Pas mus daugelis dievina krepšinį, o man jis nepatinka. Jeigu negalėčiau būti imtynininku, rinkčiausi boksą arba lankyčiau kovos be taisyklių treniruotes.
– Vaikystėje turbūt buvai peštukas?
– Ir dar koks. Nė diena nepraeidavo be grumtynių. Dažnai nugalėdavau, bet ir man nemažai kliūdavo. Grįždavau namo visas murzinas, išsivoliojęs. Mama pykdavo, kad nespėja skalbti ir siūti rūbų. Aš tėčio charakterio – jis irgi jaunystėje nevengdavo peštynių.
– Tėvas neprieštaravo Tavo pasirinkimui?
– Ne. Sakė: gerai – sustiprėsi. Mama bijojo. Gąsdino, kad nusisuksiu galvą, invalido vežimėlyje teks sėdėti. Laikui bėgant apsiprato.
Grūmėsi su treneriu
– Ar yra Lietuvoje varžovų, kurie sudaro Tau rimtą konkurenciją?
– Nebent treneris. Jis irgi priklauso tai pačiai svorio kategorijai. O jaunimą užsimerkęs nugaliu. Trenerio dar turbūt neįveikčiau. Mes esame grūmęsi, bet jis mane stengiasi ne įveikti, o pamokyti.
– Kuo esi pranašesnis už kitus graikų-romėnų imtynininkus?
– Aš sugebu tinkamai kvėpuoti, esu lankstus, ilgų rankų, “sausų” raumenų, galiu kovoti tiek, kiek reikia, ir nepavargstu. Visi varžovai už mane žymiai stambesni ir žemesni. Mano ūgis – 175 cm. Kaip imtynininkui – tai gana daug. Esu neparankus žemesniems varžovams. Man trūksta jėgos, gal šiek tiek greičio. O didžiausia problema, kad palūžtu psichologiškai.
– Labai jaudiniesi prieš dvikovą?
– Jeigu labai stiprus varžovas, dažnai perdegu. Išeinu ant kilimo – ir apleidžia jėgos… Dažniausiai treneris padeda susitvardyti, įveikti jaudulį.
Artėjant kovai, stengiuosi apie nieką negalvoti, įtikinti save, kad viskas gerai. Vėliau permąstau taktiką, planuoju, kaip grumsiuosi. Vis dėlto išlikti ramiam man labai sunkiai sekasi.

Zina TURČINSKIENĖ