Kaimynų treneris padėjo pakelti Lietuvos imtynių kartelę

Pastaraisiais metais Lietuvos imtynininkų pavardės vis dažniau minimos tarp oficialių tarptautinių varžybų nugalėtojų ir prizininkų. Vien šiemet šalies atletai pasaulio, Europos suaugusiųjų, jaunimo, jaunių, kariškių čempionatuose ir universiadoje laimėjo 10 medalių. Specialistų nuomone, šie aukšti rezultatai susiję ne tik su pagerėjusia organizacine veikla, naujų bazių atsiradimu, bet pirmiausia su išaugusia treniruočių kokybe. Tai visų pirma sietina su prityrusiu specialistu Grigorijumi Kozovskiu, prieš penkerius metus pradėjusiu dirbti Lietuvoje.

Sportavo ir treniravo

– Jūsų auklėtinių rezultatai žinomi ne vien sporto visuomenei, o jūs
esate tarsi inkognito?

– Gimiau 1940 m. gruodžio 12 d. Gomelyje. Ten pradėjau lankyti graikų-romėnų imtynių treniruotes. Tapau sporto meistru, buvau SSRS taurės laimėtoju, SSRS čempionato prizininku. Nors nuo 1960 metų pradėjau dirbti treneriu, sportavau iki 1975 metų, dalyvavau ne vien Baltarusijos, bet ir SSRS pirmenybėse, tautų spartakiadose. 1999 metais Permėje tapau pasaulio veteranų čempionu. Teko susitikti ir su jūsiškiais sportininkais, atsimenu, ėmiausi su Vladu Miškiniu, prisimenu ir Vaclovą Remeiką, Juozą Raubišką, Arvydą Kaminską, jau nekalbant apie pasaulio čempioną Rimantą Bagdoną.

– Kokie jūsų, kaip trenerio, rezultatai?

– Dirbau Gomelyje, bet buvau Baltarusijos rinktinės vyr. treneris, padėjau ir SSRS rinktinei. Išvardysiu tik pačius garsiausius auklėtinius – pasaulio čempionai Leonidas Libermanas ir Alimas Selimovas, Atėnų olimpinių žaidynių prizininkas Viačeslavas Makarenka, pasaulio čempionato ir penkis kartus Europos čempionato prizininkas Vladimiras Kopytovas, Europos ir SSRS čempionatų prizininkas Aleksandras Kozlovskis (mano sūnus).

Į Lietuvą pakvietė auklėtinis

– Kaip atsidūrėte Lietuvoje?

– Minėjau, kad geriausius jūsų imtynininkus pažinojau, susitikdavome sąjungos varžybose, bet pagrindinė priežastis buvo kita. Pas mane Gomelyje kelerius metus treniravosi dabartinis Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Andrejus Gribojedovas. Jis atvyko iš Rostovo, baigė mokyklą, paskui išvažiavo į Vilnių, kur gyveno jo senelis. Žinau, kad mano pamokos buvo naudingos, – Andrejus kelis kartus tapo Lietuvos čempionu. Baigęs sportuoti ir pradėjęs vadovauti federacijai, jis dar prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes (2000 m.) kalbino atvykti į Lietuvą. Tačiau tada turėjau savo auklėtinių Baltarusijos rinktinėje, bet kai išėjau į pensiją, 2000 m. spalio 5 d. atvažiavau į Vilnių.

– Kokie pirmi įspūdžiai, ką radote Lietuvoje?

– Mindaugas Ežerskis dalyvavo Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, kitų lygis neatitiko tarptautinių normų, todėl su Ruslanu Vartanovu surinkome jaunų imtynininkų (gimusių 1985-86 m.) grupę. Tai buvo vaikinai iš rajonų, federacijos ir kitų sporto organizacijų pastangomis juos pavyko suburti Vilniuje, olimpiniame sporto centre. Čia jie gyvena, mokosi, treniruojasi. Vėliau prie jų prisidėjo ir Mindaugas Mizgaitis, o nuo šių metų – ir Mindaugas Ežerskis. Tad dabar kartu treniruojasi visi pajėgiausi Lietuvos imtynininkai. Be manęs ir R.Vartanovo, mums talkina Garis Nikolajonokas ir 1975 m. pasaulio jaunimo čempionas Valentinas Mizgaitis, dabar Krašto apsaugos ministerijos sporto klubo „Geležinis vilkas“ viršininkas. Jis ne vien pabūna sparingo partneriu, ypač sūnui, bet ir padeda išsaugoti talentingus jaunuolius, pašauktus atlikti karo tarnybą.

Meistriškumui reikia ir darbo, ir lėšų

– Kas dar paremia jūsų darbus?

– Be paramos ir pagalbininkų nieko nenuveiktume. Pinigais mus remia Sporto departamentas, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Olimpinis sporto centras, padeda Vilniaus miesto savivaldybės Sporto skyrius. Dėkingi ir treneriui Eduardui Fainšteinui – Antakalnio 5-ojoje vidurinėje mokykloje yra gera bazė, pirtis. Šiaipjau daugiausia treniruojamės pernai atidarytame erdviame Imtynių centre Statybininkų gatvėje. Dėkingi ir periferijos – Visagino, Joniškio, Tauragės, – taip pat Kauno treneriams, kurie atranda talentingų vaikinų. Mūsų tikslas – parengti juos siekti aukštesnių tikslų, nes laimėti Lietuvos čempionatą neužtenka, reikia siekti daugiau.

– Ar pakanka lėšų jūsų užmojams ir norams?

– Sakoma, kad pinigų niekada nebūna per daug. Iš tiesų, didelio meistriškumo imtynininkams parengti reikalingi ir dideli pinigai. Per metus turime dalyvauti 6-7 treniruočių stovyklose Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, nes ten yra pajėgių sparingo partnerių. Reikia nuvykti ir į tarptautinius turnyrus. Kad neprarastume vidurines mokyklas baigiančių potencialių olimpiečių, taip pat būtinos lėšos, jie juk tampa profesionalais, juos turime išlaikyti. Mano nuomone, parengti pasaulio, Europos čempionatų, olimpinių žaidynių dalyvį – atlyginimui, inventoriui, stovykloms ir kt. – per metus reikia apie 35 tūkstančių eurų. Brangu, bet čempionų kitaip neparengsi.

Medalių kasmet daugėja

– Ką pavyko per tuos metus nuveikti?

– Kalbėsiu vien faktais. 2001 m. Turkijoje pasaulio jaunių čempionate geriausias mūsiškis užėmė šeštą vietą. 2002 m. Odesoje Europos jaunių čempionate Edgaras Venckaitis buvo antras, Svajūnas Adomaitis – trečias, po metų Rostove Aleksandras Kazakevičius tapo čempionu, antras buvo Laimutis Adomaitis, trečias – Aleksejus Školinas, pasaulio jaunimo vicečempionu tapo Valdemaras Venckaitis. 2003 m. pabaigoje pasaulio čempionate Paryžiuje kelialapius į olimpines žaidynes laimėjo Mindaugas Mizgaitis (4 vieta) ir Svajūnas Adomaitis (9 vieta), vėliau prie jų prisidėjo ir Mindaugas Ežerskis, tad Atėnuose turėjome tris olimpiečius. Gaila, kad dėl traumų ir patirties stokos vaikinai nepasiekė norimų rezultatų. Beje, 2004 m. Valdas Šidlauskas Europos čempionate užėmė ketvirtą vietą.

Šiemetinis sezonas buvo bronzinis. Europos čempionate Varnoje pirmąkart Lietuvos imtynių istorijoje laimėti medaliai: bronzą pelnė Mindaugas Ežerskis ir Laimutis Adomaitis. Vilniuje vykusiame pasaulio jaunimo čempionate dar dvi trečios vietos – jas užėmė Aleksandras Kazakevičius ir Robertas Budris. Pastarasis Europos jaunimo čempionate taip pat buvo trečias. Žemyno jaunių pirmenybėse bronzą iškovojo Aldas Lukošaitis. Šiek tiek gaila, bet „bronzos amžius“ tęsėsi toliau: tokią vietą Universiadoje užėmė Mindaugas Mizgaitis, jis, taip pat Laimutis Adomaitis ir Valdemaras Venckaitis buvo treti pasaulio kariškių varžybose, o komanda buvo ketvirta. Olimpiniam Pekinui rengiamės kryptingai ir ten turėsime jauną, bet pakankamai patirties turinčią komandą.

Į Pekiną – visos sudėties

Įvertinti Lietuvos trenerių darbą ir imtynininkų galimybes paprašėme
šalies Imtynių federacijos prezidento Andrejaus Gribojedovo:

– Kaip sportininkai, taip ir treneriai turi savo kartelę – vieni pajėgia parengti tik pirmo atskyrio, kiti – sporto meistro, treti – tarptautinio lygio atletus. Grigorijus Kozovskis tai gali – turi talentą ir patirtį, jais dalijasi su kartu dirbančiais jaunesniais treneriais, iš jo mokosi regionų atstovai. Jam padedant sukūrėme lietuvišką imtynių mokyklą, mūsiškius atpažįsta ant kilimo, jų stilius skiriasi nuo uzbekų, turkų, kaukaziečių.

Per tuos metus išaugo materialinė bazė: įsigijome 12 kilimų, dalį atidavėme regionams, Vilniuje atsirado trys imtynių salės, tarp jų modernus Imtynių centras. 19 regionų yra imtynių sekcijos, bet tai mūsų netenkina, norime, kad jų būtų daugiau. Prezidentas Valdas Adamkus sakė, kad jo laikais imtynės buvo mokyklose, kodėl jų negrąžinus. Juk vaikai mėgsta tarpusavyje grumtis, o kilimus gali atstoti keli sustumti čiužiniai, ne taip seniai taip buvo imamasi net Lietuvos čempionatuose. Stengsimės, kad imtynės atsirastų mokyklų fizinio lavinimo programose.

Daug naudos duoda prieš ketverius metus pradėtas rengti pasaulio čempiono Rimanto Bagdono prizų turnyras. Jis peraugo jaunių varžybas, suvyriškėjo, jo dalyviai tapo tvirtais rinktinės nariais. Tikimės, kad jis bus įtrauktas į Tarptautinės imtynių federacijos kalendorių, jo statusas dar padidės. Varžybos jau sulaukė visuomenės susidomėjimo: šiemet sportininkus apdovanojo net šeši pasaulio čempionai – imtynininkai R.Bagdonas ir Valentinas Mizgaitis, lengvaatletis Virgilijus Alekna, penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis, šaulė Auksė Treinytė, peilio metikas Jurijus Bykovas, Seimo narys Algirdas Butkevičius, kiti žinomi žmonės.

Svarbiausia užduotis – Pekino olimpinės žaidynės. Mūsų tikslas, kad ten nuvyktų visų svorio kategorijų atstovai – 7 atletai. Dėl to norime, kad vienas iš dviejų paskutinių atrankos etapų vyktų Lietuvoje. Kai kuriose svorių kategorijose yra „perprodukcija“, pavyzdžiui, net keturi pretendentaiyra 96 kg – M.Ežerskis, V.Šidlauskas, R.Budris, A.Valatkevičius, 84 kgkategorijoje konkuruoja L.Adomaitis ir V.Lukaševičius, 74 kg – V.Venckaitis, A.Školinas, A.Kazakevičius. Tačiau jaudina 55 kg ir sunkaus svorio reikalai – turime tik po vieną kandidatą. Sportininkams reiktų atsiminti, kad mūsų netenkina nuolatiniai pažadai ir perspektyvos: lyderiams laikas parvežti pasaulio čempionato medalį – gana ilgai to laukiame. Tad ir jiems, ir kitiems nepasiekus gerų rezultatų, olimpines viltis gali užstoti Kinų siena.

Vytautas SAULIS