Romantika? Kartais jai nebeturiu jėgų…

Mindaugas MIZGAITIS (28) nebando slėpti: „Kažkada buvau negeras. Net labai“. Tėvai, pabūgę, jog praras į gatvės gyvenimą įsisukusį dešimtmetį, atidavė jį į specialią profesionalių karių rengimo grupę. Po to sunkiai auklėjamo jaunuolio gyvenime atsirado surimtėti privertęs sportas. „Jei ne sportas, man būtų buvęs galas“, – atvirai sako imtynininkas, Pekino olimpinėse žaidynėse Lietuvai iškovojęs pirmąjį medalį – bronzą.

Ar gali tiek prisidirbti vos dešimties metų vaikas, kad mylintys tėvai išgabentų jį į Vilnių ir patikėtų auklėti kariškiams? „Tais laikais Kaune viskas buvo kitaip nei dabar. Tokio amžiaus jau visi siautė. Užtat daug problemų dėl manęs turėję tėvai ir atidavė į lietuvišką „specnazą“ (rusiškai – specialusis dalinys), kuriame susirinko dešimt vadinamųjų vilkiukų. Po ketverių metų šią grupę panaikino, bet grįžti namo nenorėjau. Neturėjau kur trauktis – teko eiti į sporto internatą. Pakeičiau gal keturias ar penkias mokyklas, kol galiausiai baigiau Vilniaus Ozo vidurinę, įstojau į Kūno kultūros akademiją. Spėjau derinti sportą ir studijas. Gaudavau nuolaidų. Man nereikėdavo visų paskaitų lankyti. Tačiau, baigiant mokslus, dėstytojai kaip reikiant užspaudė. Turėjau sėdėti Kaune ir kalti. Užtat įgijau sporto edukologo diplomą“, – pasakoja graikų-romėnų imtynininkas, Pekine svorio kategorijoje iki 120 kilogramų iškovojęs kol kas svariausią gyvenimo pergalę. Po to, kai pradėjo rimtai sportuoti, iš galvos išgaravo visos paauglystės kvailystės: „Baigėsi nesąmonės. Taip nurimau, kad ėmė rūpėti trys dalykai: treniruotės, ežeras ir lova.“

Medalis – istorinis

Nors Mindaugo tėtis Valentinas Mizgaitis – 1975 metų pasaulio jaunimo graikų-romėnų imtynių čempionas, dabar – šios sporto šakos treneris, sūnus jo pramintu keliu pasuko neiškart. 190 cm ūgio jaunuolis pirmiau išbandė lengvąją atletiką ir svaidydamas diską pasiekė puikių rezultatų. Galbūt dabar geriausias visų laikų Lietuvos disko metikas – tokios pat spalvos – bronzinį medalį kaip M. Mizgaitis Pekino žaidynėse iškovojęs Virgilijus Alekna turėtų solidų varžovą, jei ne rimta trauma. Kai Mindaugui buvo vos šešiolika ar septyniolika, jis stipriai susižeidė riešą. Ligoninė, operacija, kai riešą teko tvirtinti dubens kaulo gabalėliu, privertė pamiršti disko metimo sektorių. Kas beliko? Imtynės, į kurias atėjo ne iš didelės meilės šiam sportui, bet daugiau iš reikalo – tiesiog po traumos sugijęs kūnas leido jomis užsiiminėti. Titulus įvairių sužeidimų nekart stabdytas sunkiasvoris rinko pamažu. 2000-aisiais pasaulio jaunimo čempionate liko šeštas, po trejų metų suaugusiųjų planetos pirmenybėse buvo ketvirtas, 2004-ųjų Atėnų olimpiadoje – vienuoliktas. Iki šiol jam labiau nesisekdavo nei sekėsi – svarbiose varžybose vis likdavo per žingsnį nuo prizininkų pakylos. Užtat Pekine iškovotas medalis – pirmas toks garbingas apdovanojimas Lietuvos imtynių sporto istorijoje – tarsi atpildas už patirtas nesėkmes ir kankinančias dvejones: gal vis tik laikas kažkuo kitu užsiimti?
Mindaugas tikina: imtynės – įdomus ir pasaulyje populiarus sportas, kas kad Lietuvoje kol kas palyginti mažai žinomas. „Jokioje užsienio šalyje nebūna tuščių salių, kai vyksta imtynininkų kovos. O Turkijoje, Irane, Azerbaidžane, Ukrainoje, Rusijoje, jei nesi imtynininkas, praktiškai nesi žmogus. Pamenu, Kryme privažiavome eismą draudžiantį užtvarą. Pakako pasakyti: „Mes – imtynininkai“. Užtvaras iškart pakilo. Pas mus, žinoma, taip nėra. Čia labiau pasipūtę krepšininkai, bet tai – dėl uždirbamų pinigų. Užtat imtynininkai turi didžiuotis savo didybe, galia ir jėga, kurią, reikalui esant, gali parodyti“, – šypsosi Mindaugas. Anot jo, imtynininkų pasaulis – draugiškas ir vieningas. Ką jau kalbėti apie šalies rinktinę, kur visi – lyg šeima. “Gal taip yra todėl, kad esame grūdinti? Šis sportas – reikalaujantis labai daug kančių. Čia būtina ištvermė, reakcija, jėga, o traumos – dažnos. Neretai viską tenka daryti „per negaliu“. Ant kilimo laiko sprendimams priimti mažai. Apkrovos tokios, kad širdis gali iššokti Galimybių ištaisyti klaidą nebūna. Krepšininkai, pavyzdžiui, po nesėkmingos atakos gali atsigriebti per kitą. Arba ilgesnio nuotolio bėgikas, prastai pradėjęs distanciją, dar gali atsitiesti, kai jau pradingsta olimpinių žaidynių mandražas. O bokse, dziudo, kaip ir pas mus, viską gali lemti vienas veiksmas. Turi būti atidus nuo pirmų sekundžių. Antros progos niekas neduoda“, – dėsto atletas. Galbūt Mindaugo sėkmė Pekine įkvėps į sportą grįžti jo aštuoniolikmetį brolį Luką, kuris nėra toks pašėlęs kaip kad buvo vyresnysis Rimos ir Valentino Mizgaičių sūnus, tačiau taip pat „labai nerami dūšia“. „Jis turi fantastiškus duomenis. Bet, jei nenorės sportuoti, niekas neprivers“, – gūžteli pečiais.

Arba išvykęs, arba pavargęs

M. Mizgaičio kovas, kai tik gali, gyvai stebi jo mylimoji Renata ŠILEIKYTĖ (23). Keistas sutapimas: kriminalinį pasaulį anksti pažinusio dabar jau tituluoto ir garbinamo atleto išrinktoji dirba teisėsaugos srityje. Ji – vieno Vilniaus policijos komisariato tyrėja ir Mykolo Romerio universiteto baudžiamosios teisės magistrantė. Aukšta lieknutė ilgakasė mergina tuomet, kai kovoja Mindaugas, tiesiog užverda. Ramiai stebėti šio reginio ji negali – o kas galėtų, jei matytų, kaip bet koks artimo žmogaus judesys gali nulemti ne tik jo karjerą, pinigus, bet ir sveikatą? Kaskart prisiekusi sau, jog nežiūrės graikų-romėnų imtynių tol, kol šiuo sportu užsiiminės išrinktasis, Renata vis randa išimčių. Kaip ir šiuokart: „Juk olimpiada, kaip nežiūrėsi? Nors nervų buvo tiek… Darbe įsijungiau televizorių. Likau visa šlapia“. Jiedu kartu – jau trečius ne tik gražios meilės, bet ir išbandymų, pamokų taikantis vienas prie kito kupinus metus. Susipažinę internetu abu greitai suprato: antroji pusė – būtent tas žmogus. „Taip ir negalėčiau pasakyti, kuo Renata mane apžavėjo. Nežinau. Juk būna, žmonės sutampa, ir viskas… Ką jai vežu iš kelionių? Na… Tos kelionės pastaruoju metu tapo tokios dažnos, kad dovanų iš visų neprivežiosi…“ – nutęsia Mindaugas. Jis retkarčiais draugę palepina gardžiais valgiais. Renatai ypač patinka Mindaugo ruoštas vištienos troškinys: „Būna, ir kas kitas ant stalo garuoja, kai grįžtu namo po darbo. Eksperimentuoti virtuvėje Mindaugas mėgsta. Ar jis romantiškas? Nepasakyčiau… Gal nebent pirmaisiais draugystės metais būdavo daugiau gėlių. Dabar – nebe… Ir netvarkingas labai. Dėl to kasdien kariaujame“. Dažniausiai sukiotis apie puodus, kaip ir rūpintis buitimi, tenka jai. „Pastaruoju metu jis būdavo arba pervargęs, arba išvykęs“, – be didelio liūdesio taria Renata – olimpinis mylimojo pasiekimas paskatino ir toliau atlaidžiai žiūrėti į jo gyvenimo būdo keistenybes. Iš pradžių sunkiai ištvėrusi Mindaugo gyvenimo ritmą – mėnesius trunkančias sporto stovyklas, nuolatines keliones, dabar ji su tuo apsiprato. „Mindaugas pasakė: „Prisitaikyk. Kitaip nebus. Taip gyvenu ir uždirbu duonai.“ Iš pradžių buvo labai sunku. Dabar jau viskas gerai. Anksčiau niekuomet nemiegodavau pietų miego, o dabar šeštadieniais šį punktą teko įtraukti į dienotvarkę. Sekmadienis – mūsų laikas. Mindaugas labai mėgsta istorinius filmus, tad dažnai einame į kiną, vaikštome po Vilniaus senamiestį, nuvykstame pas tėvus į sodybą. Anksčiau mėgau linksmybes, klubus. Dabar, jei nueiname į kino teatrą, jau labai gerai – žmonių pamatome“, – juokiasi Renata. Prisiminęs pastaruosius ikiolimpinius metus, M. Mizgaitis ir pats pripažįsta, jog mylimajai su juo nebuvo lengva: „Prieš žaidynes treneris skyrė tokius krūvius, kad romantikai nei laiko, nei jėgų nebelikdavo. Pagalvoju apie tą kelią iki medalio… Būdavo, grįžtu namo, ir tik į lovą. Net kalbėti nebegalėdavau. Prieš žaidynes imtynininkai praėjo toookią peklą…“ Prieš kiekvieną didesnę sportininko kelionę ar treniruočių stovyklą pora traukia į knygyną, sustoja prie istorinių leidinių lentynos. Čia Mindaugas užtrunka – prisirenka storiausių knygų. „Jų tu gyvenime neperskaitysi“, – Renata bando stabdyti draugą. Bet praeina dvi dienos, jis skambina: „Perskaičiau“. Šitaip kelionėse ir sporto stovyklose M. Mizgaitis laiką „užmušinėja“.

Amžina kova su kilogramais

Mindaugas dalyvauja varžybose, kur rungiasi iki 120 kilogramų sveriantys atletai. Tarp pirmenybių jo svoris šokteli iki įprastos 130 kilogramų ribos. Tad kova su antsvoriu jau seniai yra jo, kaip ir daugybės kitų imtynininkų, kasdienybė. „Anksčiau buvau įpratęs mesti svorį du ar tris kartus per metus prieš tarptautines varžybas. Dabar, kai atstovauju ne tik Lietuvai, bet ir Vokietijos klubui, imtyniauju Bundeslygoje, tai tenka daryti nuolat. Jau atrodo: viskas, nebeturiu jėgų, bet, sumoka pinigus, ir toliau darau ką daręs. Jei dar sykį kokia nors televizija kurtų laidą apie svorio metimą, galėtų pakviesti bet kokį imtynininką – garantuoju, dešimt kilogramų per keturias dienas nuo savęs „numautų“. Mes taip įpratę. Atsikratyti penkių kilogramų – juokų darbas. Jei reikia palengvėti bent dešimčia, tada susiimame. Galima sakyti, varžybas pradedame dešimt dienų iki jų, kai imame mesti svorį. Nors gal kai kam ir savaitės tam pakanka. Kiekvienas yra pasiskaičiavęs, kiek laiko jam reikia“, – pasakoja M. Mizgaitis. Dar nėra buvę, kad starto dieną ant svarstyklių jis liptų bijodamas, jog pasiekti reikiamo svorio nepavyko. Tiesa, kartais gelbsti taisyklių punktas, pagal kurį leidžiami plius du kilogramai. „Prieš porą metų į Ukrainoje vykusias „Grand Prix“ varžybas atvažiavau priaugęs rekordinį svorį – 134 kilogramus. Numečiau iki 128, ir jau buvo bloga. Turėjau staigiai dar bent šešių kilogramų atsikratyti. Per treniruotę į salę atėję organizatoriai pranešė, kad dėl televizijos transliacijos kovos paankstinamos viena diena. Atrodė, jau nieko nenoriu. Buvau nei valgęs, nei gėręs. Treniravausi rytą., pamiegojau, bėgau krosą. Dar treniravausi salėje. Bet palengvėti iki reikiamos ribos sugebėjau! Ir laimėjau pirmenybes. Čia buvo gera pamokėlė, kad prisiauginti svorio per daug nereikia“, – prisimena. O ar ne paprasčiau visuomet sverti tiek, kiek reikia – 120 kilogramų? Mindaugas susiraukia: „Kiek sveriate jūs? O kodėl būtent tiek, o ne dešimčia kilogramų mažiau? Taip ir aš. Ką galiu pakeisti, jei mano organizmas ir kūnas – toks?“ Artėjant varžyboms, o tuo pačiu – ir lieknėjimo etapui, sportininkas neatsisako mėgiamų produktų, tiesiog bent perpus sumažina porcijas. Ir geria daug mažiau. „Rytas: jokių pusryčių, tik arbata. Per treniruotę krinta mažiausiai du ar trys kilogramai. Tada – pietų miegas, dar viena treniruotė, dar kilogramas sutirpsta naktį
miegant. Taip galima penkis kilogramus per dieną numesti. Nesąmonė, kad svoris krenta renkantis tik troškintą ar virtą maistą. Paprasčiausias kelias – mažiau valgyti. Bet gyvenimo tempo negalima mažinti. Turi judėti kaip anksčiau. Jei kartais ilgiau maistu piktnaudžiauju, paskutines dienas iki varžybų gali tekti visai uždaryti „degalų baką“, – patyrimu dalijasi atletas. Po svorio metimo ir kovų imtynininkai nesvaigsta galvodami apie kepsnį su bulvėmis ar cepelinus. „Kokie dar cepelinai! Tik vandens. Galiu iškart penkis litrus išgerti. Po to, kai atsigeri, geriausia rinktis lengvą maistą – makaronus. Svarbu neskubėti svorio atstatinėti. Reikia valgyti kad ir kas porą valandų, bet po mažai. Kiti, būna, keliasi naktį užkandžiauti“, – pasakoja olimpiados prizininkas. Anot Mindaugo, metant svorį svarbu ne tik judėti, bet ir neprisivalgyti „nesąmonių“. Sportininko žodžiais, tai būtų mėsos, duonos, daržovių deriniai. Viena didžiausių „sąmonių“ jis vadina… desertus. „Keista? Bet juk angliavandeniai – lengviausiai įsisavinama energija. Po svėrimo geriausias pasirinkimas – neriebus tortas. Jei jį sukirtęs eisi sportuoti, tortas virs gryna energija“, – tikina raumeningasis atletas.

Premiją išleis statyboms

Apie Mindaugo treniruočių ir mitybos ritmą Renata, regis, per trejus metus jau sužinojo viską. Įprasta, kad iki soties nepavalgęs žmogus, o ypač – jaunas stiprus vyras, būna piktas. Kaip neprarasti savitvardos šalia nuolat treniruočių nualinto ir dar neretai pusbadžiu gyvenančio 130 kilogramų meškino? „Kai jis nužengia nuo imtynių kilimo, būna geras, ramaus būdo, tiesa, nepasėdintis vietoje. Mėgsta viską organizuoti, su draugais susitikinėti. Labai sunku išvesti iš kantrybės. Jis – neužsiplieskiantis, į viską ramiai reaguoja. Jei matau, kad nekreipia į mano priekaištus dėmesio, ir aš nustoju pykti…“ – šypsosi imtynininko mylimoji, laukianti, kol jis vieną dieną pasipirš. Kol kas jiedu sunkiai pratinasi prie naujos – populiarumo naštos. Mindaugas prisipažįsta: dalykiniai kostiumai, oficialūs priėmimai, interviu jam – kančia. Bet Pekino aistros tuoj nurims. Kaip ir domėjimosi juo banga. Tada liks kasdienybė – sportas, atleto taip mėgiami pasisėdėjimai su draugais paežerėse, šašlykų kepimas ir rūpestis dėl poros namo Vilniaus pašonėje, Tarandėje, statybų. Tai bus pirmas bendras Mindaugo ir jo mylimosios būstas. Kol kas pora dalijasi namais su Renatos tėvais. Darbai Tarandėje turi prasidėti jau šią savaitę. Statybos praris ir premiją, kurią Mindaugas gaus už žaidynėse iškovotą bronzos medalį: „Dar nesidomėjau, kiek pinigų gausiu. Ta suma, tikiuosi, bus nemažas lašas statybų išlaidų jūroje“. M. Mizgaitis pusiau juokais, pusiau rimtai sako, jog Pekine iškovota bronza jam padeda lengviau įsivaizduoti ateitį – žino, jog iki gyvenimo galo kaip ir kiti olimpiadų prizininkai gaus valstybės rentą. Pagal sporto edukologo arba paprasčiau – trenerio specialybę jis dirbti nežada. Nebent įsivaizduoja save kineziterapeutu sporto klube. Bet tai – tik po profesionalaus imtynininko karjeros, kuri, tikisi, dar bus netrumpa: „Didesni žmonės visose sporto šakose ilgiau užsibūna. Lengvesnieji karjerą baigia anksčiau – jiems svarbus didelis greitis, tad jaunystė turi pranašumų. O sunkiasvoriai su metais įgauna daugiau jėgos, ištvermės, ramybės ir proto. Mūsų svorio kategorijoje retai kada jaunas atletas prasprogsta.“

DALIA MUSTEIKYTĖ