Biologijos mokslų daktaras M.Ežerskis tebesiekia olimpinės viršūnės (papildyta nuotraukomis iš Europos čempionato)

Trijose olimpinėse žaidynėse dalyvavęs graikų-romėnų imtynių meistras Mindaugas Ežerskis teigia, kad šiemet paskutinį kartą mėgins iškovoti olimpinį medalį ir padės tašką profesionalaus sportininko karjerai.

2000-aisiais Sidnėjaus vasaros olimpiadoje daugkartinis Lietuvos čempionas užėmė 8-ąją vietą, 2004-aisiais Atėnuose – 13-ąją, 2008-aisiais Pekine – 7-ąją.

– Mindaugai, tikriausiai ne vienas sporto aistruolis nustemba sužinojęs, kad jūs vis dar aktyviai sportuojate, nors po Pekino olimpiados ketinote atsisveikinti su didžiuoju sportu. Kodėl persigalvojote? – paklausėme 2007-ųjų pasaulio ir 2009-ųjų Europos graikų-romėnų imtynių vicečempiono, pasaulio kariškių sporto žaidynių prizininko, biologijos mokslų daktaro M.Ežerskio.

– Taip susiklostė gyvenimas. Keleri metai buvo labai nelengvi, galvoje vis dažniau sukosi mintys apie sportinės karjeros pabaigą. Ne vieną čempionatą praleidau dėl traumų. Kiek vėliau viskas susitvarkė. Pernai neblogai pasirodžiau Vokietijos imtynių bundeslygos pirmenybėse, todėl treneris pasiūlė sukaupti visas jėgas ir pabandyti paskutinį kartą prasibrauti į olimpines žaidynes.

– Ar dar daug jėgų yra?

– Nežinau. Manau, kad siela imtyniauti nori labiau negu kūnas. Skausmai užklumpa įvairiausi. Vis dėlto svarbu, kad savyje jaučiu ugnelę. Kodėl gi nepabandžius paskutinį kartą? Tris kartus jau dalyvavau olimpinėse žaidynėse, buvau visai netoli svajonės iškovoti medalį. Pabandysiu dar kartą, nes nesijaučiu prastesnis, negu buvau prieš penkerius metus.

– Ko išmokote per savo karjeros sunkmetį?

– Galva pailsėjo nuo įtempto varžybų maratono, gyvenimo ant lagaminų – stovyklos, kovos. Metai buvo ramūs, todėl dabar vėl degu noru dirbti per treniruotes. Žinau, kad liko nedaug laiko, nes po olimpinių žaidynių dėsiu tašką. Šiuo metu esu pasiryžęs atiduoti visas jėgas iškovoti kelialapį į Londoną ir gerai pasirodyti olimpiadoje. Jaučiuosi turįs daugiau vidinės energijos.

– Olimpinis medalis visus sportininkus traukia tarsi magnetas. Neužtenka pasaulio ar Europos čempionatų medalių?

– Olimpiada – viso gyvenimo šansas. Juk daugybė atletų netgi neturi galimybių jose dalyvauti, nes į jas nepatenka per atrankos rėtį. Aš turėjau tris šansus, todėl man vien dalyvavimas žaidynėse nėra rodiklis. Reikia parsivežti medalį. Tai – olimpinio sporto viršūnė. Pasaulio čempionatuose galima dalyvauti kasmet – kartais pasirodyti geriau, kartais prasčiau, bet jei sportininkas sugeba įrodyti savo pranašumą olimpiadoje, vadinasi, jis yra savo sportinės karjeros viršūnėje.

– Ar sunku įgyti olimpinius reikalavimus atitinkančią sportinę formą?

– Turime neblogas sąlygas, palyginti su tuo, ką turėjome prieš dešimt metų, kai buvau jaunas. Sportinė forma? Džiugu, kad šalia yra gera komanda. Vienam tai padaryti būtų labai sunku. Yra Mindaugas Mizgaitis, Aleksandras Kazakevičius, Valdemaras Venckaitis. Mūsų tikslai – tokie pat, nors kovojame skirtingų svorių kategorijose. Einame visi kartu. Vienas kitą dažnai palaikome – jeigu matau, kad kuris nors yra pavargęs, prieinu, patariu, kad žmogus nesinervintų. Drauge visada yra lengviau keliauti tikslo link.

– Ką manote apie Lietuvos imtynių jaunimą?

– Mūsų jaunimėliui dar porą metelių reikės gerai padirbėti sporto salėje. Vaikinai po truputį darosi gudresni, kartkartėm vis kokių nors naujovių susigalvoja, bet lygio, kurio reikia olimpiadai, jie dar nepasiekė. Dar per žali. Trūksta patirties – reikia važiuoti į stovyklas, ieškoti daugiau ir kietesnių treniruočių partnerių. Per savo karjerą ėmiausi su šimtais treniruočių partnerių, todėl viską žinau, kas gali manęs laukti.

O mūsų jaunuoliai – stiprūs, bet paprastame turnyre pralaimi sportininkui, kuriam negalima pralaimėti. Viskas priklauso nuo jų pačių. Jei dirbs ir norės ko nors pasiekti, rezultatas bus. Tikiuosi, kad ateityje turėsime bent du ar tris imtynininkus, kurie solidžiai atrodys tarptautinėje arenoje.

– Dabar per treniruotes varžotės su kur kas sunkesniu Mindaugu Mizgaičiu. Kodėl?

– Tai kad mes su juo visą gyvenimą kartu (juokiasi). Yra ir jaunasis Marijus Grigelis, dar keli mano svorio kategorijos sportininkai. Yra su kuo pasigalynėti, tačiau nėra atmosferos, kuri būtų artima atrankos turnyrams į olimpines žaidynes. Todėl privalome važiuoti į stovyklas svetur. Lietuvoje galime atlikti bazines treniruotes, tačiau, kai reikia kurti varžybų taktiką, norime, kad kas nors mus kaip reikiant palaužytų. Stovyklos būna visur, tik su baltarusiais nesutariame, nes pas mus dirba treneris iš šios šalies. Prasidėjo politika. Yra gerų stovyklų Ukrainoje, Suomijoje. Netrukus važiuosime į Bulgariją – šios šalies rinktinė turi gerų imtynininkų.

– Kaip lietuvius sutinka treniruočių stovyklų šeimininkai?

– Problemų tarptautinėse stovyklose nėra. Svarbiausia, kad susimokėtum, kiek prašoma. Tačiau rusai niekada nepriima. Mes jiems nereikalingi, nes jie kiekvienoje svorio kategorijoje turi po dešimt lygiaverčių sportininkų, be to, nenori, kad meistriškumo paslapčių neperimtume.

– Lietuvos čempionate kovėtės su sportininkais, sunkesniais nei 120 kilogramų, nors jūsų svorio kategorija – iki 96 kilogramų. Eksperimentuojate?

– Mūsų čempionate galiu sau tai leisti. Dabar sveriu maždaug 102 kilogramus. Tiesiog nenorėjau alinti kūno mesdamas svorį, todėl išėjau pasigrumti su sunkesniais. Atsakingose varžybose to nedaryčiau. Ten jau Mindės (M.Mizgaičio – red. past.) reikalai. Tegul jis su tais milžinais aiškinasi, aš jiems per silpnas.

– Ar per jūsų karjerą imtynės pasikeitė?

– Europoje visos šalys turi gerų sportininkų. Rusija, Baltarusija, Ukraina jų turi daugiau nei kitos. Estai taip pat išugdę kelis aukšto lygio atletus. Manau, kad imtynės – patraukli sporto šaka mažiesiems. Juk ji lavina visapusiškai. Žinoma, reikia ir protingo trenerio. Blogi treneriai bet kurioje sporto šakoje gali sugadinti vaiką. Tarkime, Vokietijoje mačiau, kad per treniruotes vartosi ketverių metų vaikai. Viskas labai paprasta – jie mokosi kūlversčių ir kitų elementų, bet tai vysto žmogaus organizmą. Imtynėms klestėti turi būti gerų specialistų, kad tėvai galėtų jais pasitikėti.

– Kokios patirties sukaupėte pats paragavęs trenerio duonos?

– Kovoti paprasčiau, nei treniruoti. Nuvažiavau į kelias varžybas su jaunimu. Vakarop jau ir galvą pradėdavo skaudėti. Kai pats esi ant kilimo – mažiau nervų. Trenerio darbas – tai vis daugiau žilų plaukų. Tuo jau įsitikinau. Nepakanka vien sportinių rūpesčių – reikia prižiūrėti, kad kiekvienas auklėtinis gerai išsimiegotų, sočiai pavalgytų. Ruslanas Vartanovas kartais juokauja, kad treneris sportininkui turi būti viskas: mama, tėtis, gydytojas, o kartais netgi draugė – pasikalbėti, kas negerai. Kiti mano, kad trenerio darbas lengvas, tačiau taip yra tik tada, kai tiesiog atsėdi salėje savo valandas, ir tiek. O jeigu nori kažko išmokyti ir pasiekti, reikia nemažai padirbėti.

– Mindaugai, ar jau tvirtai nusprendėte, kad Londono olimpiadoje paskutinį kartą išeisite ant imtynių kilimo?

– Taip, savo sportinėje karjeroje dėsiu tašką, nors iš imtynių nepabėgsiu – tikriausiai dirbsiu rinktinės trenerių štabe. Patirties sukaupiau nemažai, tikiu, kad ji gali praversti kitiems. Ką darysiu, jei neiškovosiu kelialapio į Londoną? Gyvenimas tuo nesibaigs. Niekas neapsaugotas nuo nesėkmių, su tuo reikia susitaikyti. Galbūt nuvažiuosiu į pirmą atrankos turnyrą ir neišvengsiu rimtos traumos – visi planai nueitų perniek. Taip gali atsitikti ir per eilinę treniruotę. Tad nejaugi tokiu atveju reikia eiti kartis? Kol esu sveikas, atiduosiu visas jėgas tikslui.

Mantas Stankevičius (diena.lt)