Lietuvos imtynių federacijos viceprezidentas G.Dambrauskas: “Imtynės ateina iš kaimo vaikų”

Vilniuje vykusioje Lietuvos imtynių federacijos ataskaitinėje konferencijoje buvo išrinktas naujas šios organizacijos viceprezidentas Giedrius Dambrauskas.  Apie savo planus jis papasakojo portalui www.imtynes.lt .

Kokios funkcijos laukia naujose pareigose?

Po trumpo pokalbio su LIF prezidentu sutarėm, kad kuruosiu imtynių sportą regionuose. Reikia aplankyti, pamatyti tikrą padėtį, įvertinti, kaip sekasi mūsų specialistams dirbti, ir , galų gale, kaip imtynės atrodo bendrame fone. Tai svarbu, nes kuriamios tradicijos ir sporto istorija. Regionuose tas lengviau, bet reikalingi entuziastai. Iš kitos pusės, jei yra teigiama iniciatyva, reikia visakeriopai paremti. Savo dėmesiu parodyti, kad visi specialistai yra mums svarbūs, priminti visiems, kad tai yra olimpinė sporto šaka, turinti gilias istorines šaknis ir kad Lietuvos sporte imtynės aukšai vertinamos pagal pasiekimus tiek Tautiniame olimpiniame komitete, tiek Kūno kultūros ir sporto departamente.

Taip pat būtina įvertinti darbo sąlygas – gal treneriams vaikų ugdymui gyvybiškai reikia kokios nors pagalbos tiek organizuojant varžybas, tiek rengiant jaunuosius sportininkus. Didžiausia bėda – saugioms ir efektingoms pratybims reikalingi brangūs imtynių kilimai ir kitas inventorius. Bendromis jėgomis mėginsime spręsti ir šias problemas. Reikia domėtis, kokiomis sąlygomis specialistai dirba konkrečiame regione, nes Lietuvoje imtynės atkeliauja būtent iš regionų. Tai tokie pirmi pamąstymai.

Po metų galėsim susėsti ir įvertinti mano nuveiktą darbą. Jei kažkuo neįtiksiu, mėginsime tobulinti mano veiklą, o jeigu ne, aš galvoju, ateis jauni treneriai ar imtynių entuziastai, kurie gal būt galėtų šitą darbą tęsti efektyviau.

Kokie pirmieji darbai numatyti viceprezidento poste?

Gerai pažįstu beveik visus graikų-romėnų imtynių trenerius ir atletus. Bet pastaruosius du metus šiek tiek mažiau stebėjau jaunuosius imtynininkus, ypač jaunučių ir jaunių amžiaus grupės. Jei jaunimas susibūręs Lietuvos olimpiniame sporto centre ir apie juos daugiau girdžiu, tai jaunesni sportininkai yra mano pamesti. Skaityti varžybų protokolus per maža. Reikia vieną kitą kartą nuvažiuoti į varžybas tiek Lietuvoje , tiek užsienyje. Geriau pamatyti kartą, pakalbėti su sportininkais, bendrauti su treneriais, pasidomėti kaip jie dirba, o grįžus namo, pamąstyti ir įvertinti. Pasikartosiu, kad imtynės ateina iš kaimo vaikų. Nuo jų statoma aukštojo meistriškumo piramidė. Reikia mėginti “deimančiukus” traukti bei skatinti sportuoti ir tobulėti.

Kokie regionai gali būti pavyzdiniai, o kas kelia susirūpinimą?

Yra keli regionai, kurie puoselėja gilias tradicijas. Pažymėčiau Anykščių rajoną, į kurį sėkmingai įsiliejo jaunas treneris Renatas Puikis. Ignalinoje į trenerio darbą kabinasi Arvydas Šiaučiūnas. Džiugina Marijampolė – ten yra imtynių mėgėjai, kurie remia jaunuosius trenerius.

Aš asmeniškai nerimauju dėl Panevėžio ir Kazlų Rudos. Kažkada pergalėmis džiuginę panevėžiečiai šiuo metu šešėlyje. Reikia padėti bendromis jėgomis jiems išlipti iš duobės.  Taip pat norėčiau, kad imtynininkai būtų ugdomi Vilniaus rajone. Apgailėstauju, kad neturime imtynių centro Utenos rajone. Utena geografiškai patogioje vietoje, o rajono kaiminystėje kelios garsios imtynių mokyklų – Visaginas, Anykščiai, o ir Vilnius netoli. Gaila, kad nieko neturime Alytuje. Dzūkų kraštas, mano galva, yra apleistas. Į pietus nuo Kauno visas krūvis tenka Marijampolei. O juk buvo puiki Druskininkų imtynių mokykla, kuomet dirbo treneris Koganas. Apskritai, Druskininkai pavyzdys, kaip nereikėtų dirbti – treneris išvyko iš šalies ir imtynių centras užsidarė. Taip neturėtų būti. Reikia branginti vietą, kurti tradicijas ir ugdyti naują trenerių kartą.

Valdas Malinauskas