Olimpinio kelialapio neiškovojęs M. Ežerskis: „Šonu praeinanti olimpiada man yra didžiausias siurprizas“

„Aš dabar net nežinau, kas esu – konsultantas, žmogus prie rinktinės, o gal ir žaidžiantysis treneris“, – po medalius iškovojusių sportininkų pagerbimo ceremonijos teigė vienas garsiausių šalies graikų-romėnų imtynių atstovas Mindaugas Ežerskis. 34-erių imtynininkas šiemet savo medalių taupyklę papildė Europos čempionato sidabro apdovanojimu, tačiau nesugebėjo iškovoti kelialapio į Londono žaidynes. „Ar jau baigiu karjerą? Tai paaiškės po olimpiados“, – kalbėjo M. Ežerskis.

Medalis „Už sporto pergales“ įteiktas ir imtynininkui M. Ežerskiui – kovo mėnesį jis Europos čempionate Belgrade (Serbija) iškovojo sidabro medalį. Tačiau svarbiausias metų egzaminas nebuvo sėkmingas – sportininkas dalyvavo dviejuose olimpinės atrankos turnyruose Kinijoje ir Suomijoje ir abu kartus M. Ežerskiui iki olimpinio kelialapio pritrūko vienos pergalės.

„Negali sakyti, kad sezonas buvo negeras – vienintelis nusivylimas tapo nepatekimas į Londono žaidynes“, – teigė trejose – Sidnėjaus, Atėnų ir Pekino – olimpiadose kovojęs M. Ežerskis.

„Kai nepatenki į olimpines žaidynes, belieka persikvalifikuoti: bandau prisidėti prie to, kad kelialapius turintys Edgaras Venckaitis ir Aleksandras Kazakevičius sėkmingai treniruotųsi ir, galbūt, pasiektų tiek pat, kiek Pekine pasiekė Mindaugas Mizgaitis – pelnė medalį, kalbėjo M. Ežerskis.

– Ką galvojate apie savo ateitį? Gal yra minčių apie sportinės karjeros pabaigą? – buvo paklaustas M. Ežerskis.

– Viskas paaiškės po olimpiados. Dėl savo ateities kol kas nieko negaliu pasakyti. Apie galimybes startuoti 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, atsižvelgiant į mano amžių ir sveikatą, kalbėti būtų labai drąsu. Daugiau atsakymų – po Londono.

– Ar atsigavote po nesėkmių atrankos į olimpiadą varžybose? Išnagrinėjote padarytas klaidas?

– Taip, viskas susigulėjo. Dėl klaidų – kad jų, labai rimtų, tikrai nebuvo. Blogiausia, kad su tais imtynininkais, su kuriais kovojau atrankoje, ne kartą buvau susitikęs stovyklose: visada juos be vargo įveikdavau. O kai reikėjo vėl juos nugalėti – netikėtai pralaimėjau… Gal jie labiau norėjo kelialapio į olimpiadą? Bet savęs taip pat klausiu – ką, aš nenorėjau? Oho, tikrai norėjau… Nežinau kas labiau man pakišo koją – per didelis pasitikėjimas savo jėgomis ar psichologija…

– Buvote trejose olimpiadose – patirtis milžiniška…

– Taip ir aš galvojau. Bet pasirodo, kad dar yra kur semtis patirties. Šonu praeinanti olimpiada man yra didžiausias siurprizas kabutėse.

Ir dar žiauriau, jog pasižiūrėjus į mano ir M. Mizgaičio svorio kategorijos olimpinio turnyro dalyvius darosi apmaudu. Dėl medalių kovos tie sportininkai, kurie mums yra tikrai įveikiami. Gal tik su vienu ar dviem reikėtų labiau paplušėti. Tačiau jie olimpiadoje, o mes su Mindaugu – už jos borto. Dėl to liūdna, bet toks gyvenimas…

Modestas Krukauskas