Iš daugiavaikės šeimos – ant pasaulio čempionato pakylos (nuotraukos, kovos dėl bronzos video)

TURTAS. Papušinio kaime Venckaičių šeima užaugino ne tik 10 vaikų, bet ir 2 pasaulio čempionato prizininkus.

Jo medalis sušildė visus: ir 10 vaikų išauginusią mamą, ir pasaulio čempionate jau triumfavusį brolį, ir kalėjimo neišvengusius draugus. Imtynės lemtingai pasuko Edgaro Venckaičio likimą, kupiną ne tik efektingų metimų ant  kilimo.

Dabar niekas jau nesuskaičiuos, kiek prireikė jo motinai ir treneriams kantrybės, kol Edgaras užlipo ant pasaulio čempionato garbės pakylos.

Po Londono žaidynių, kuriose liko septintas, E.Venckaitis buvo ilgam dingęs kaip į vandenį.  Jis nekėlė telefono ir keturis mėnesius nesirodė treniruočių salėje, kol galiausiai Lietuvos rinktinės treneris Ruslanas Vartanovas surado paklydėlį ir įkalbėjo jį sugrįžti ant imtynių kilimo.

„Būdavo ir sportinį režimą pažeidinėju, ir į treniruotes nenueinu. Kai buvau įsimylėjęs panelę, net į treniruočių stovyklą vieną kartą neišvažiavau, nes su ja norėjosi būti kiekvieną minutę, – neslėpė E.Venckaitis. – Reikia padėkoti treneriams, kad jie mane vėl priėmė. Juk galėjo pasakyti: mūsų kantrybė jau baigėsi, o tu pasilik ten, kur esi. Bet treneriai tikėjo manimi“.

„Riksmais ar spaudimu jam tikrai nieko nepasieksi. Edgaras yra labai nuoširdus ir atviras, o jo širdis – labai didelė, bet pirmiausiai į ją turi rasti savo kelią“, – „Lietuvos rytui“ aiškino R.Vartanovas.

„Atėjęs į treniruotę, visuomet ten palieku visas savo jėgas. Tas stakles ir geležis tiesiog dantimis graužiu. Galbūt todėl man treneriai daug ką ir atleisdavo, – svarstė E.Venckaitis. – Gyvenime esu įpratęs viską daryti iš širdies.  Ar dirbu, ar einu linksmintis su draugais, ar panelę myliu – tai  visada darau tik iš širdies.

Bet galiausiai supratau: jeigu taip toliau elgsiuosi, sporto pasaulyje man nėra vietos. Nebus rezultatų“.

Lemtingas pokalbis su Lietuvos imtynių federacijos (LIF) prezidentu Valentinu Mizgaičiu 28-erių atletą privertė galutinai suimti save į rankas ir nešvaistyti veltui savo talento.

„Prezidentas sako: niekas iš tavęs stipendijos neatims, bet mums rūpi tavo ateitis. Kaip tu žadi gyventi toliau be sporto? Nenorime, kad išeitum į gatvę ir pradėtum vogti. Kurk dabar savo ateitį. Tas žmogiškas požiūris mane labai paveikė, – neslėpė E.Venckaitis. – Kai žmogus su manimi kalbasi iš dūšios, tuomet ir aš galiu viską. Pats supratau, kad turiu nekartoti savo klaidų ir privalau pats keistis“.

Bronza – per 17 sekundžių

2014 metų pasaulio čempionate E.Venckaitis pagaliau atsidėkojo visiems, kurie net sunkiausiomis karjeros akimirkomis nenustojo tikėti jo talentu.

Draugų Maksu pravardžiuojamas atletas į Taškentą sąmoningai nepasiėmė nei mobilaus telefono, nei kompiuterio, kad pašalinės mintys ir pagundos nekvaršintų galvos ir netrukdytų susikaupti prieš svarbiausias kovas.

Graikų-romėnų imtynių varžybose 28-erių lietuvis pasiekė neįtikėtiną pasaulio čempionatų rekordą. Lemiamoje dvikovoje dėl bronzos E.Venckaitis per 17 sekundžių ant menčių paguldė 2010 metų pasaulio čempioną Hasaną Alijevą iš Azerbaidžano.

„Edgarui ant kilimo nėra jokių autoritetų. Jam niekuomet nerūpėjo jokie varžovų titulai“, – tvirtino R.Vartanovas.

„Mes visi buvome tiesiog apšalę, kas dėjosi ant kilimo. Jis, aišku, rizikavo, bet idealiai atliko tokį veiksmą, kurio dauguma tiesiog neišdrįstų net pamėginti, – komandos draugu žavėjosi Londono olimpiados prizininkas Aleksandras Kazakevičius. – Edgaras pasižymi labai stipriu charakteriu ir yra šaltų nervų.

Jis visuomet kovoja iki galo. Norėčiau palinkėti tokio ryžto daugeliui mūsų jaunų imtynininkų, kurie dabar auga. Kai esi taip užsispyręs, anksčiau ar vėliau rezultatas ateis“.

„Iki šiol visus medalius buvo laimėję sunkesni Lietuvos imtynininkai. Edgaras paneigė mitą, kad lietuviai negali sėkmingai kautis ir lengvesnėse svorio kategorijose. Jis patvirtino, kad svarbiausia – talentas“, – pastebėjo V.Mizgaitis.

Svoris kišo koją

Lengvas svoris ir apgaulinga išvaizda Edgarui ne kartą karjeroje kišo koją. Dar prieš dvylika metų E.Venckaitis tapo Europos jaunių vicečempionu, bet sklandžiai pereiti į vyresnės amžiaus grupės varžybas jam nepavyko dėl nelauktos priežasties.

Maksas ilgai net negalėjo dalyvauti varžybose, nes tiesiog svėrė per mažai kilogramų, kad atitiktų lengviausią leidžiamą svorio ribą jaunimo turnyruose.

Bet jauno talento prarasti neketinantys LIF vadovai netrukus sugalvojo išeitį – jie Kaune surado medicinos mokslų profesorių Vladą Lašą, kuris sutiko padėti.

„Rimtas daktaras. Pažiūrėjo, pamatavo, išrašė papildų ir taip po kelių mėnesių priaugau 8 kilogramus, – nuolatines keliones į Kauną prisiminė E.Venckaitis. – Iki 55 kg dar trūko 5 kilogramų, bet vėliau viskas susitvarkė ir galiausiai vėl grįžau ant kilimo“.

Pirmas nesivelia į konfliktus

Pasaulio čempionate Taškente Edgaras jau kovojo svorio kategorijos iki 66 kg varžybose. Bet neaukštas Lietuvos čempionas dėl apgaulingos savo išvaizdos iki šiol nuolat patenka į ugnį tuomet, kai jau būna nulipęs nuo imtynių kilimo.

„Aš niekuomet pirmas nesivėliau į konfliktus. Bet visuomet netyliu ir duodu grąžos, jeigu kas nors ima įžeidinėti, – neslėpė E.Venckaitis. – Mato, eina mažiukas, tai dažnai pradeda priekabiauti: ką čia tu taip išsiskėtęs vaikštai, „šustriakas“? O mano eisena tokia plati yra jau nuo vaikystės“.

Pastarąjį kartą jis vėl vos nenukentėjo prieš pat pasaulio čempionatą Taškente. Kai Lietuvos rinktinė keltu grįžo namo iš Švedijos po treniruočių stovyklos, alaus prigėrusiam krepšinio sirgaliui užkliuvo savotiška imtynininko eisena. „Truputį susikibom, bet gerai, kad mano blaivas protas nugalėjo. Labai niežtėjo rankos jam rimčiau paaiškinti, kur pipirai dygsta, – neslėpė Edgaras. – Viens kitam į gerkles jau kibom, bet draugas latvis imtynininkas išskyrė. Jeigu tik aš pats būčiau išgėręs alaus, galėjo vėl viskas liūdnai baigtis“.

Nepasidavė, kol išniro koja

Lietuvos rinktinės treneriai E.Venckaitį neatsitiktinai vadina laisvuoju menininku. Ne todėl, kad jis mėgo lankyti treniruotes pagal laisvą grafiką, o dėl netikėtų veiksmų ir nuolatinės improvizacijos ant kilimo. Bet visame imtynininkų pasaulyje Edgaras dar labiau išsiskiria savo begaliniu kantrumu bet kokiam skausmui.

„Visi futbolininkai ar krepšininkai tikriausiai iš karto numirtų, vos susidūrę su skausmu, kurį ištveria kiekvienas imtynininkas. Bet Edgaras, regis, absoliučiai nejaučia jokio skausmo, – tvirtino LIF direktorius Valdas Malinauskas, porą dešimtmečių į svarbiausias varžybas lydėjęs Lietuvos atletus. – Dar nesutikau nė vieno kito imtynininko, kuris galėtų tiek ištverti. Prisimenu tik vienintelį kartą, kai Edgaras prisipažino, jog jam irgi skauda“.

LIF direktorius iki šiol negali pamiršti 2007 metų Europos pirmenybių Sofijoje, kai E.Venckaičiui per vieną kovą su Gruzijos atletu buvo išnarintas šlaunikaulis.

„Gruzinas atliko veiksmą, o Edgaras plačiai pastatęs koją mėgino pristabdyti ataką. Bet tokio spaudimo neatlaikė atleto kūnas – pamačiau, kad koja keistai pakrypusi liko vietoje, o klubas sustingo nenatūraliai prasisukęs, – siaubingas vaizdas iki šiol stovi ir R.Vartanovo akyse. – Po tokios traumos kai kurie medikai  Edgarui siūlė visiems laikams pamiršti sportą ir siūlė pirkti invalido vežimėlį. Bet, visų nuostabai, jis jau po pusmečio vėl pasirodė treniruotėse“.

„Per tą kovą su gruzinu užsispyriau kaip ožys: arba sulaužysi mane, arba aš iki galo stovėsiu. Vienas iš dviejų. Taip išėjo, kad mane sulaužė. Skausmas tikrai buvo didžiulis, – sunkiausią karjeros traumą prisiminė E.Venckaitis. – Tuomet tikrai pajaučiau, ką reiškia skausmas. Kai greitoji vežė į ligoninę, pataikius į menkiausią duobelę skausmas plėšė iki sąmonės netekimo. Kai po šitos traumos vėliau buvo išnirusi kairės rankos alkūnė, jau nejaučiau nieko. Kai patiri gryną skausmą, po to jau viskas atrodo tik menkas skausmelis ir, regis, niekas jau nebeskauda“.

Grūdino verdantis vanduo

Kai E.Venckaitis užsivelka imtynininko kostiumą, visi varžovai iki šiol mato nudegintą odą ant jo dešiniojo peties ir pusės krūtinės.

Edgarui buvo vos treji, kai jis tik per plauką išvengė mirties. Smalsus ir nenustygstantis berniukas sykį namuose užsiropštė ant dujinės viryklės ir ant savęs užsivertė verdančio vandens puodą, kuriame virė sriuba.

„Mama pasakojo, jog aš vos nemiriau, kai nusideginau. Sakė, kad ant manęs tuomet buvo galima iškepti žalią kiaušinį. Bet išlikau gyvas, o galbūt tai ir užgrūdino skausmui“, – dabar svarstė dar vieną savo gyvenimo epizodą prisiminęs imtynininkas.

Mamai pastatytų paminklą

Kai E.Venckaitis grįžo iš pasaulio pirmenybių, jį puošė ne tik bronzos medalis ant kaklo, bet ir milžiniška mėlynė aplink dešiniąją akį. Genovaitė Venckaitienė jau, regis, susitaikė su nesibaigiančiomis savo sūnų išdaigomis. „Dėl tų jų traumų man iki šiol sugelia širdį. Bet dabar iš džiaugsmo verkiu, – prisipažino Vilniaus oro uoste Edgarą pagaliau apkabinusi mama. – Tiek laiko visi laukėm šito medalio. Didžiuojuosi savo sūnumis“.

Papušinio kaime Tauragės rajone kartu su vyru Steponu ji užaugino dešimt vaikų: Valdemarą, Edgarą, Steponą, Gintarę, Lilijaną, Darių, Aušrinę, Liutaurą, Tilių ir Mindaugą, o  dabar jau turi net du pasaulio čempionato prizininkus.

Kiek dar mamų Lietuvoje galėtų tuo pasigirti?

„Mamai reikėtų paminklą pastatyti. Ji mus ir pamaitindavo visada, ir taip aprengdavo, kad kiti vaikai net pavydėdavo, – tvirtino E.Venckaitis. – Labai mėgau „Adidas“ treningus, tai net ir tuos visada man nupirkdavo. Mūsų vaikystė tikrai nebuvo sunki. Valgėm ekologišką maistą. Net nežinau, kaip mamai už viską atsidėkoti. Ji tiesiog auksinė. Man tik nepatiko mokytis, o ji visus labai spausdavo sėstis prie knygų. Mušu kartą sviestą, prieina ir sako: ką tu darai – pirmiausiai reikia knygas skaityti. Galbūt todėl, kai tik atvažiavau į Vilnių ir paragavau laisvės, iš karto ir nutrūkau nuo lenciūgo. Aš esu vienintelis šeimoje, kuriam mokslai neprilipo“.

Pavyzdį parodė brolis

Pirmąją pasaulio čempionato bronzą į Papušinio kaimą dar 2007-aisiais iš Baku Venckaičiams parvežė vyriausiasis sūnus Valdemaras, savo kolekcijoje turintis ir Europos pirmenybių medalį.

„Mama broliui buvo uždraudusi imtynėmis užsiiminėti, bet jis eidavo į treniruotes paslapčiomis. Sako: einu į futbolą, o iš tiesų eidavo į imtynes, – pasakojo Edgaras. – Nuo mėtymų brolis turėjo bėdų su akimi, todėl mama norėjo, kad jis futbolą geriau lankytų. Paskui kartą mama sako: „skaitau laikraštį, ten apie Valdemarą rašo. Bet straipsnis ne apie futbolą, o apie imtynes“.

„Kai imtyniauti jau pradėjo Dariukas, jam buvo išlaužtos rankos. Treneris Jonas Sabutis manęs klausia: mama, ar leisi dar vieną sūnų į imtynes? Patylėjau, bet paskui sakau: O ar daug Valdemarui uždraudžiau? Nieko nesakiau: tik eikite, vaikai, galvojau, – prisipažino G.Venckaitienė. – Mindaugėlis (jauniausias dvylikametis sūnus – Red.) du sykius dabar ligoninėje gulėjo, kai treniruotėse buvo sumušta galva. O ką padarysi? Geriau, kad šlaistytųsi, kai kaime nėra ką veikti? Džiaugiuosi, kad tiek visi vaikai jau pasiekė“.

Penki broliai – imtynininkai

Penki broliai Venckaičiai lankė ar iki šiol lanko imtynių treniruotes. Jaunuosius Lietuvos imtynininkus Vilniuje dabar treniruojantis Valdemaras gal 30 kartų peržiūrėjo vaizdo įrašą, kaip Edgaras Taškente paguldė ant menčių pasaulio čempioną. „Mus skiria vos du metai, bet aš visada norėjau į brolį lygiuotis. Jis labai ramus ir šeimyninis žmogus. O aš daugiau – karštakošis. Mama net sakė: tu vadovaujiesi visada ne protu, o širdimi, – neslėpė E.Venckaitis. – Mūsų energija liejosi per kraštus, todėl namuose  prikrėsdavome visokių eibių. Ir indus sudaužydavome, ir lovą jaunesniojo brolio beimtyniaudami esam sulaužę. Mūsų galvose visą laiką buvo vien sportas“.

„Valdemaras – ramiausias mano vaikas. Edgaras – jausmingesnis ir išdykesnis, – neslėpė G.Venckaitienė. – Kiek vaikų, tiek pasaulių. Bet visus juos myliu vienodai. Pjauk vieną pirštą, juk visa ranka skaudės. O sportas – tai ištisas gyvenimas. Ir netgi truputis daugiau“.

Neišsižadėjo paslydusio draugo

Bronzos medalį Edgaras jau parodė ne tik jį Vilniaus oro uoste pasitikusiems visiems broliams ir sesėms.

Šios pergalės nekantriai laukė ir artimiausi atleto draugai. Vienas iš jų – Robertas Budris, kuriam teko praleisti keletą metų už grotų.

2005-ųjų pasaulio jaunimo imtynių čempionato prizininkas dabar neturi teisės išvykti toli nuo Šiaulių, nes iki šiol ant kojos priverstas nešioti elektroninį judėjimo seklį.

Po savo treniruočių Edgaras ne kartą su lauknešėliu skubėjo į kalėjimą pas gyvenime paslydusį draugą, todėl dabar jam ypač nori parodyti savo medalį.

„Neabejoju, kad jis tikrai galėjo laimėti savo medalį, nes buvo tikrai labai talentingas. Gal man tiesiog gyvenime pasisekė, kad aš neatsidūriau tokioje situacijoje, – svarstė E.Venckaitis. – Savo draugų niekuomet neišsižadu ir neišsižadėsiu. Jie mano gyvenime reiškia labai daug. Kaip šeima. Man net panelės nėra tokios svarbios kaip draugai, kol neįsimyliu. Bet kai ruošiuosi pasaulio čempionatui, su niekuo nenorėjau matytis. Kai atvažiuodavo svečiai, net užsirakindavau vienas kambaryje, kad niekas netrukdytų.  Dabar atėjo metas draugams pagaliau grąžinti skolą“.

Medalis suteikė ramybę

Ar treneriai jau nebijo, kad pasaulio bronza pasipuošęs laisvasis menininkas vėl dings ilgiems mėnesiams.

„Anksčiau buvau visiškas degtukas. Neturėjau medalio ir ilgai ieškojau savo vietos gyvenime, – prisipažino Edgaras. – Dabar atėjau į protą. Turiu ir medalį, ir mėnesio alga jau geresnė. Galiu juodai dienai atsidėti, todėl tikrai nesinori viso šito prarasti. Dabar sieksiu tik daugiau. Jau norisi ir aukso, ir olimpinio medalio“.

„Pamatysite, jis vieną dieną tikrai bus pasaulio čempionas“, – auklėtinio galimybėmis tiki kelią į jo širdį suradęs R.Vartanovas.

—————————————————————————————————————————–

Graikų romėnų imtynių pasaulio čempionatuose Lietuvos atletai yra iškovoję keturis medalius.

Rimantas Bagdonas iki 87 kg Auksas 1965 Tamperė (Suomija)

Mindaugas Ežerskis iki 96 kg Sidabras 2007 Baku (Azerbaidžanas)

Valdemaras Venckaitis iki 74 kg Bronza 2007 Baku (Azerbaidžanas)

Edgaras Venckaitis iki 66 kg Bronza 2014 Taškentas (Uzbekistanas)

T.Bauro nuotraukos
Giedrius JANONIS, LR apžvalgininkas