Pergalingu akordu baigėsi Grand Prix serijos imtynių turnyras Prancūzijoje. Sekmadienį Paryžiuje vykusiose graikų-romėnų imtynių stiliaus varžybose triumfavo du mūsų šalies atletai – Aleksandras Kazakevičius (85 kg) ir Valdemaras Venckaitis (75 kg).
Statistika:
Valdemaras Venckaitis
Kvalifikacija – Martin Szabo (Vengrija), „švari“ pergalė mentėmis per 3 min 22 sek;
¼ finalo – Juan Jose Ruiz (Ispanija), pergalė aiškia persvara 9:0 per 3 min 32 sek;
½ finalo – Zied Ait Ougram (Marokas), 2:2 (pergalę lėmė papildomi rodikliai);
Finalas – Petr Novak (Čekija), 8:3.
Aleksandras Kazakevičius
Kvalifikacija – Alo Toom (Estija), 3:0;
¼ finalo – Artur Omarov (Čekija), 1:0;
½ finalo – Tadeusz Michalik (Lenkija), 2:1;
Finalas – Damian Janikowski (Lenkija), 3:2.
V.Venckaičio finalinę dvikovą stebėjau tiesiogiai internete. Žinojau, kad paskutinė jo rimta, pasikartosiu, rimta, akistata su varžovu vyko beveik prieš tris metus atrankos į Londono olimpines žaidynes metu. Tąsyk Helsinkyje (Suomija) buvęs tauragiškis pralaimėjo pirmą dvikovą vokiečiui Janui Fischeriui ir, praradęs šansą pakovoti ant olimpinio kilimo Ūkanotame Albione, ilgainiui dingo iš viešo sportinio gyvenimo akiračio. Pamiršęs varžybų ritmą, Valdemaras pasinėrė į pedagoginę veiklą. Pasaulio ir Europos čempionatų prizininkas subūrė grupę mokinių ir pradėjo krimsti trenerio duoną. Per pora metų trenerio vaikai sutvirtėjo, vis dažniau iš varžybų grįždavo su apdovanojimais. Treneris taip pat prasiblaškydavo vyriškomis pramogomis – kartą, kaip mėgstama sakyti, dėl sportinio intereso su šalies rinktine dalyvavo tarptautiniame Jacobo Curbio turnyre Čikagoje. Sėkmingai. Tik finale pralaimėjo amerikiečiui Benjaminui Provisoriui ir užėmė antrą vietą. Viskas lyg ir tvarkoj, auklėtiniai tobulėja, pats nesukriošęs, bet kažkoks kirminas vis ėdė Valdemaro širdį. Matomai, lūžis įvyko prieš pusmetį. V.Venckaitis gavo dar vieną galimybę išmėginti jėgas už Atlanto. Nuskrido į pasaulio kariškių čempionatą, prasiblaškė, pasigalynėjo ant Fort Dixo karinės bazės imtynių kilimo, iškovojo bronzą.
Kiek vėliau atletas prisipažino, kad jaunesnio brolio Edgaro pergalės pasaulio čempionate sujaukė ramią gyvenimo tėkmę. „Suvirpėjo širdis, kai internete pamačiau brolį ant menčių guldantį pasaulio čempioną. Pagalvojau, kad nuo imtynių juk niekus nepabėgau, kiekvieną dieną salėje dirbu su vaikais, o vakare dar sparingai su suaugusiais. Žinoma, kvėpavimas jau nebe tas, trečią kovą sunkiai beištraukčiau, bet įgūdžiai liko, kodėl nepamėginus? Kraują dar labiau pakaitino iškovota pasaulio kariškių bronza. Pagalvojau, kad niekam nesakiau, jog varžyboms amen“, – garsiai svarstė atletas.
Palankios aplinkybės taip pat kurstė Venckaičio pasiryžimą sugrįžti į didįjį sportą. Pagrindinis jo oponentas Aleksandras Kazakevičius „paleido“ svorį ir perėjo į sunkesnių atletų gvardiją, o jis pats idealiai atitinka 75 kilogramus sveriančio imtynininko reikalavimus – nei priaugti reiks, nei kankintis “deginant” kilogramus teks. V.Venckaičio kovų bendražygis Mindaugas Ežerskis taip pat neslėpė pasitenkinimo. “Valdemaras patyręs, pailsėjęs ir alkanas. Svarbiausia, kad jis žino, jog jokių reikalavimų jam nekeliam, jokių priekaištų dėl rezultatų nesulauks. Mes jį stebėsime, bet jis nebus po padidinamuoju stiklu. Aktyviau sportuoti yra jo sprendimas, mūsų pareiga – jam padėti“, – kalbėjo treneris M.Ežerskis.
Iš tiesų, Paryžiuje ant kilimo pamatėme Meistrą. Iš pirmo žvilgsnio aptingusį, nesiplėšantį, bet iš tikrųjų racionalų, technišką ir greitą. Visai toks pats, kaip geriausiais laikais.
Būtų neteisinga nepasakyti, kad Paryžiuje Valdemaro varžovai buvo ne stambaus kalibro pergalių medžiotojai, o, geriausiu atveju, Europos ir pasaulio čempionatų antrojo dešimtuko prieigose savo laimės valandos tykantys varovai.
Aleksandrui Kazakevičiui burtų valia į pogrupį sukrito akivaizdžiai galingesnė kompanija: neparankus legendinio Estijos trenerio Heinno Poelustes auklėtinis Alo Toomas, sunkiai prognozuojamas, visuomet įgnybti galintis čekas Artūras Omarovas ir neeilinis lenkų tandemas. Tadeuszas Michalikas prieš pusmetį užėmė penktą vietą pasaulio čempionate, o Paryžiaus turnyro finale nugalėtas Damianas Janikowskis savo kolekcijoje turi trijų pagrindinių varžybų – Europos ir pasaulio čempionatų bei olimpinių žaidynių – trofėjus.
Visos Aleksandro pergalės, iškovotos Paryžiaus „Roberto Charpentiero“ sporto rūmuose buvo darbinės. Savo varžovus vilnietis įveikė sumanių taktinių manevrų dėka, todėl peršasi išvada, kad Aleksandras vis labiau adaptuojasi naujame svoryje.
Sėkmingos kovos Paryžiuje yra savotiškas žemas startas skuodžiant link pagrindinio šių metų tikslo – pasaulio imtynių čempionato. Prancūzišką euforiją teks ginti kuo toliau nuo savęs ir tai daryti reikia kuo skubiau. Ant nosies virtinė varžybų, o rudenį pasaulio linksmybių ir pagundų sostinėje Las Vegase paaiškės ne tik čempionai ir prizininkai, bet ir pirmieji kelialapių į Rio savininkai.
Ar mėgausimės skaitydami Lietuvos imtynininkų pavardes Rio de Žaneiro dalyvių sąraše? Norisi tikėti, kad įspūdingas mūsiškių prancūziškas startas taps nemažiau įspūdingu finišu kiek daugiau nei prieš šimtmetį įkurtame Amerikos mieste Mohavių dykumoje.
Valdas Malinauskas