Nemažina apsukų: po triumfo Estijoje imtynininkas R.Čepauskas iškovojo aukso medalį turnyre Olandijoje

Utrechto pašonėje įsikūrusiame Vianeno miestelyje vyko tradicinis velykinis imtynių turnyras „Easter tournament“. Šios 45-tą kartą rengiamos varžybos kasmet sujudina ne tik Europos jaunuosius atletus, bet ir imtynių mėgėjus iš viso pasaulio. Savo dalyvių masiškumu olandai iki šių metų, galima buvo drąsiai sakyti, karaliavo Europoje. Iki tol, kol imtynių reikalus į savo rankas neprigriebė estas Vello Leithamas su nauju kūriniu „Tallinn open“ – dvylika imtynių kilimų po vienu stogu, tikrai įspūdinga.

Bet šį kartą kalbam apie Utrechto turnyrą, į kurį mūsų jaunieji atletai vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Renginį užgrūdino laikas – beveik pusšimtis metų imtynių tradicijomis negarsėjančioje šalyje, tai ne juokai. Net įdomu, iš kur radosi entuziastai, kurie ryžosi, iš pirmo žvilgsnio, keistai avantiūrai? Be abejo, didžiausias olandų marketinginis koziris – tinkamai parinktas laikas. Ar ne patogu rengti varžybas tuomet, kai pasaulis ridinėja velykinius kiaušinius, o mokiniai atostogauja?

Tenka pripažinti, organizatoriai pasidarbavo iš peties – subūrė savanorius, kurie 6-7 mėnesius metodiškai siuntinėja kvietimus, pritraukė įvairių sričių specialistus ir šiaip visų galų meistrus. Varžybų metu kompiuteriai nelūžinėja (beje, to nebuvo išvengta Estijoje, kai dėl programinės įrangos gedimo kovos vyko tik ant trijų kilimų iš dvylikos), švieslentės švietė, visa informacija buvo pateikiama laiku, bufetai dirbo, tualetai atrakinti. Vienu žodžiu, važiuok ir kovok.

Būtent taip ir pasielgė mūsų šalies komanda su ekipos vadovu Olegu Zaicevu ir tarptautinės kategorijos teisėju Viliumi Adomaičiu priešaky. Pustrečio tūkstančio kilometrų iki „Helsdingen“ sporto halės gal kiek ir išvargino mūsų jaunąjį šešetuką, tačiau varžybų šurmulys ir dalyvių gausa kaitino sportininkų azartą ir norą kautis.

Na, o ar verta grūstis tiek į Vakarus, kad tik atsistumdyti ant kilimo keletą minučių ir vėliau fotografuotis, kaip dabar tapo madinga, prie, tarkim, švento Martyno katedros ar net 24 tūkstančius žiūrovų talpinančio Galgenwaard stadiono fone? Na ne, imtynininkams mielesnė „Helsdingen“ halė ir ten patiesti žydrai geltoni imtynių kilimai. Pramogos ir fotosesijos po pergalių. Na, ne visada po pergalių, bet po dvikovų, tikrąja šio žodžio prasme. Kaip sakė Senojo Testamento herojus karalius Saliamonas: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi“.

Marijos Kilk nuotrauka

Utrechte atėjo laikas Roko Čepausko pergalėms. Pasitaisysiu, tas laikas atėjo savaite ankščiau, kuomet jauniausias komandos narys visus nušlavė Tallinn Open turnyre. Olandijoje trenerio Vladimiro Audicko auklėtinis padarė tą patį, tik kur kas elegantiškiau. Jis svoryje iki 32 kilogramų suvyniojo vokiečius Rayanną Essaidi ir Muradą Akmurzajevą, vietinį stipruolį Mitchellą Edvį, švedus Svantę Sjodiną ir Iliasą Ayhaną bei finalininką ir Suomijos Vikkę Tarkio. Bendras rezultatas įspūdingas – 43:4. Dar įspūdingesnis kelio link aukso laikas – 6 min. 58 sek., tai reiškia, kad vidutiniškai Rokas kovai sugaišdavo kiek daugiau nei 1 minutę! Svoryje iš viso rungėsi 26 imtynininkai.

Tik per žingsnių nuo aukščiausios pjedestalo pakylos buvo Konstantinas Kesanidis. Vilnietis svoryje iki 65 kilogramų (8 dalyviai) įveikė švedą Bertramą Lauridseną, vokiečius Danielą Eirichą ir Dennizą Sannerį, tačiau finale neatsilaikė prieš dar vieną vokietį Antoną Viewegą ir pasidabino sidabro medaliu.

Dvi pergales ir tiek pat pralaimėjimų patyręs Aurimas Stuglys (63 kg, 19 dalyvių) užėmė septintą vietą.

Sėkmingai turnyre startavo Ugnius Spaičys (53 kg, 11 dalyvių). Jis pirmoje imtyje įveikė amerikietį Daltoną Klentzą, tačiau vėliau nusileido vokiečiams Nikitai Mordovcevui ir Timui Hamannui bei tenkinosi 9  vieta. Tame pačiame svoryje laipteliu žemiau atsidūrė Damianas Matveiko. Pirmoje imtyje jis nepasipriešino dvejais metais vyresniam olandui Marcelui Sterkenburgui, o antroje kovoje nežymiai rezultatu 14:12 pralaimėjo Daltonui Klentzui iš JAV.

Juliaus Bagdono (42 kg, 31 dalyvis) prieš pat varžybas patyrė traumą ir negalėjo varžytis pilna jėga. Nepaisant skausmo, Julius išėjo kovoti, tačiau neprilygo Prancūzijos klubui atstovaujančiam Manuelui Pogosyanui, o antroje imtyje nusileido latviui Raineriui Lukinsui.

„Planavau tris medalius. Gaila, kad Julius per apšilimą susižeidė koją. Jis galėjo kovoti dėl apdovanojimo. Jaunesniems berniukams šis turnyras buvo tarsi įžanga į aukštesnio lygio varžybas. Manau, ilgai laukti nereikės ir kitąmet Ugnius, Damianas bei Aurimas mus džiugins pergalėmis“, – optimizmu tryškėjo komandos vadovas O. Zaicevas.

Velykiniame imtynių turnyre kovojo 520 imtynininkų iš 21 valstybės.

Valdas Malinauskas

Ps.: visai pamiršau – po varžybų komanda apžiūrėjo Utrechto žinomesnes vietas, pasigrožėjo pavasarėjančiu Amsterdamu. Nusifotografavo, be abejo. Juk tai madinga.