Stanislovui Kaziui Ragaišiui – 70!

“Gimiau per Stanislovines, todėl tėvai ir paliko tokį vardą. O Kazio vardu su manim pasidalino mano tėvas. Drūtas žmogus buvo, virš 90-ies metų nugyveno“, – pasakoja dėl savo vešlios barzdos savotiška šalies imtynių ikona tapęs jubiliatas.

„Po instituto paleidau ūsus, o po to pagalvojau, kad lengviau vieną kartą pagimdyti, nei visą gyvenimą skustis. Taip ir keliauju per gyvenimą su barzda“, – šypsosi S.Ragaišis.

Gimęs Ignalinos rajone, „moksliukas“ Stasys patraukė į sostinę, kur pusmetį mokėsi A.Vienuolio vidurinėje mokykloje, o vėliau persikėlė į sportinį internatą. „Internato adresą puikiai prisimenu – Dzūkų 43. Kaip pamirši, juk tai buvo mano namai. Čia mėginau ir diską mėtyti ir irkluoti. Visur sekėsi vienodai gerai. Turiu apdovanojimų iš įvairių čempionatų”, –  prisimena 1.90 cm veteranas.

Po mokyklos technikos mokslų nesibodintis abiturientas pasirinko studijas Kauno politechnikos instituto mechanikos fakultete. Tačiau nuolatinės irklavimo treniruočių stovyklos trukdė mokslams, todėl devyniolikmetis Stanislovas padžiovė irklus ir pravėrė imtynių salės duris, kur pateko trenerio Anatolijaus Bulatovo globon. Netrukus puškavo Kauno pirmenybėse, kuriose užėmė antrą vietą. Dar po pusmečio Klaipėdoje iškovojo šalies jaunimo čempiono titulą. 1967 metais diplomuotas specialistas gavo paskyrimą į Vilnių.

Pirma sunkiasvorio pažintis su naujais komandos draugais vyko buvusioje salėje prie Vilnelės pas trenerį Mykolą Misiūrą. Tuomet užsimezgusi draugystė su Edmondu Armoška, Stasiu Grigola, Juozu Rutkausku, Juozu Raubiška, Vladu Miškiniu, Alfonsu Malinausku, Rimantu Bagdonu ir kitais tęsėsi dešimtmečius. „Ant imtynių kilimo rimčiausias varžovas buvo Arvydas Kaminskas. Vis nepavykdavo jo peržengti. Šešis kartus buvau prizininku ir tik 1975 metais įveikiau Arvydą ir tapau Lietuvos čempionu. Tiek daug prakaito ant kilimo išliejom, kad net išsiskirti nebuvo lemta – Kaminskas šalia kaimynystėje gyvena“, – juokiasi jubiliatas.

S.Ragaišis anksti, vos 28-rių metų, tapo Vilniaus pieno kombinato generalinio direktoriaus pavaduotoju.

Po karjeros pieno pramonėje Stanislovas pasuko kiek kitu keliu – 1985 metais jis išrenkamas UAB „Dainava“, valdančios tuziną maitinimo įstaigų, generaliniu direktoriumi.

Skambios pareigos netapo priežastimi numoti ranka į sportą. Atvirkščiai, jis globojo sportininkus, suteikdamas jiems galimybę maitintis restoranuose ištisus metus. „Nemenka dalis olimpinio aukso medalio priklauso Stanislovui Ragaišiui. Prieš Barseloną aš padoriai maitinausi restoranuose, nejaučiau jokio nepritekliaus. Nereikėjo laužyti galvos, kur atsistatyti po alinančių treniruočių. Maitinausi ne tik šaltibarščiais – kitaip medalis liktų svajonėse. Iki šiol jaučiu didžiulį dėkingumą ponui Stanislovui“, – negaili jubiliatui gerų žodžių olimpinis čempionas Romas Ubartas.

„Tai be galo rimtas, tvarkingas, išlaikytas, patikimas žmogus. Visuomet turi savo nuomonę, nekalba tomis temomis, į kurias nėra įsigilinęs. Į lyderius nesiverždavo, nes nėra kvailas, bet gyvenime vis tiek atsidurdavo vienu žingsneliu arčiau savo tikslų“, – savo bendražygį apibūdina Edmundas Armoška.

Sveikiname Stanislovą Ragaišį gražaus jubiliejaus proga!