Trys Vlado Ščepono eskizai

Šiandien Vladui Ščeponui būtų sukakę 70 metų. Pernai Anapilin iškeliavęs treneris paliko didžiulį pėdsaką Lietuvos imtynių istorijoje. Dar prieš aštuonis mėnesius, kankinamas ligos, bet nepalūžęs, treneris atviravo, brandino ateities planus, kalbėjo apie savo mėgstamas imtynes ir, kaip visada, politikavo.

Paskutinis interviu

Nors mintys šokinėjo – Vladui buvo belikę vos trys mėnesiai – tačiau protas nepraradęs guvumo ir mielos, visiems mums pažįstamos ironijos. „Pagal visus nustatytus normatyvus turiu būti šešiskart nusipelnęs Lietuvos treneris, bet neturiu šito vardo. Kodėl? Sovietmečiu gal kam neįtikau, nes nesivėliau į nesąžiningus dalykus – nevogiau, nenurašinėjau sportininkams skirtų maitinimo talonų ir nenešiau atkatų valdžiai. Apskritai nesuprantu ir nesuvokiu, kaip galima gvieštis svetimo turto? Va, turiu puikų vieno hektaro ir 25 arų sklypą su vandeniu. Įveisiau žuvis, o ateina kažkas ir išgaudo. Juk tai privati valda. Bet aš jiems (brakonieriams) esu kai ką paruošęs“, – neslėpė nuoskaudos Vladas.

Trenerį jau nuo mažens vėtė to laikotarpio permainų vėjai. Į klausimą, kur jo gimtinė, Vladas tikslaus atsakymo taip ir nerado. „Nežinau. Gal Vilkaviškyje, bet greičiausiai Klaipėdoje. Mama, būdama nėščia, su manimi bėgo į Vakarus. Tėvas išėjo pinigų pasiimti ir negrįžo. Teta sakė, kad gimiau Klaipėdoje, nes mama ten ilgai gyveno, tai vis dėlto turbūt Mėmelyje“, – svarstė V.Ščeponas.

Treneris šiltai atsiliepė apie mokslus Šilutėje. „Mokiausi 1-mos vidurinės, dabar Vydūno vardu pavadintos mokyklos sportinėje klasėje. Neseniai su klasiokais šventėm mokyklos baigimo penkiasdešimtmetį. Viską apie juos žinau, – šypsojosi treneris. – Po mokyklos išvykau į Vilnių, bet niekur nepriėmė dokumentų. Pasukau į Kauną, įstojau į Kūno kultūros institutą“, – savo gyvenimo vingiais dalijosi treneris.

Būtent Kaune, kaip jis sako, užkabino imtynės. „Turėjau kaimynystėje tokį bičiulį Laukinaitį. Jis grįžo iš Sibiro,  buvo sporto meistras. Tai vis kviesdavo pasistumdyti. Ir eidavau. Stiprus buvau. Su viena ranka darydavau šešis prisitraukimus, o su kita penkis. Sovietų armijoje visas fizinio pasirengimo varžybas laimėdavau. Kažkur dar diplomai užsimetę…. Tai va, nuėjau į imtynių salę institute. Pirmas treneris buvo Poliakovas. Vardo neprisimenu, bet, berods, Fiodorovičium (Prochoras Fiodorovyčius Poliakovas – aut. past.) vadindavome. Važinėti į varžybas pradėjau. Su Limantu (Algis Limantas – 6 kart. Lietuvos čempionas – aut. past.) tris kartus kovojau ir nei vieno taško neatidaviau“.

Tarnyba Sovietų armijoje Vladui sujaukė visą sportinę karjerą. Gavęs užduotį pritvirtinti ritę su kabeliu, Vladas dvi valandas darbavosi spiginant šalčiui. Baigė darbą ir nustėro, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Karininkai jį tiesiog pamiršo. „Pirmas aliarmą pakėlė latvis, tuomet suskubo manęs ieškoti. Surado, bet minus 35 laipsnių šalčio neatlaikė kojos – nuo to laiko kasmet gydausi venų uždegimą. Dėl to ir dabar čia kiūksau“, –  liūdnai linkčiojo galva Vladas.

Po šio nutikimo buvo aišku, kad jam, kaip atletui siekti sportinių aukštumų nebuvo lemta.

1969 metais V.Ščeponas apsigynė diplomą Kauno KKI ir pradėjo dirbti imtynių treneriu Kapsuke (dabar Marijampolė – aut. past.).

Po keturių kūrybingų darbo metų Marijampolėje, Vladas Ščeponas su geriausiais savo auklėtiniais atvyko į Vilnių.

Stasys Sabalius: mane treniravo kūrėjas

Marijampolė visuomet buvo sportiškas miestas. Tačiau Vlado atėjimas trenerio amplua gerokai sujaukė miesto gyvenimą. Komunikabilus ir energingas specialistas greitai įsileido šaknis ir pastūmėjo į šoną futbolą, boksą, dviračių sportą, krepšinį. Su juo pradėjo skaitytis sporto visuomenė, o vaikai traukte traukė į imtynių salę. „1971-ais metais pradėjau lankyti treniruotes pas trenerį Vladą Ščeponą. Su manim ant imtynių kilimo Sūduvos sporto centre plušo broliai Grigai, Algis Talandis, Valdas Vasiliauskas, Vidas Pilypas, Eugenijus Misiūnas ir kiti. Jo treniruotės buvo originalios ir vežė tikrąja to žodžio prasme. Po pratybų visi skubam namo, o jis mus pastato ant tilto ir neskubėdamas vaikšto, anekdotus pasakoja. Taip ir laukdavome, ką kitą kartą jis sugalvos. Jis buvo tikras kūrėjas. Nors pervargę ir prisikankinę, bet mums liūdna nebuvo, – prisimena Stasys Sabalius. – Po poros metų, per bulviakasį, treneris atėjo pas mano tėvus ir išprašė leidimą vykti į internatą Vilniuje. Tai kelių draugų kompanija Netrukus atsidūrėme Dzūkų gatvėje, kur buvo įsikūręs sportinis internatas. Treniruotės vyko „Dinamo“ salės trečiame aukšte, o pora metų miesto valdžia mums surado vietą ir kilimą patiesė …bažnyčioje Vokiečių gatvėje (Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia – aut. pastaba). Kartais po metimų nužvelgdavau marška uždengtą altorių. Perėjome į kitą lygį, nes su mumis salėje plušo pripažinti kilimo meistrai Vaclovas Remeika, Juozas Raubiška, Gediminas Draugelis, Juozas Šokaitis, Vladas Miškinis ir žinoma Rimantas Bagdonas “.

Stasį Sabalių iki šiol stebina Vlado žingeidumas. „Jis siurbė informaciją iš visur. Jis troško tobulėti, todėl bendravo su rusais, kazachais, baltarusiais, su visais, kurie nutuokdavo apie imtynes. Nuolatos diskutuodavo su į Lietuvą iš Ukrainos gyventi atvykusiu Viktoru Ivankinu ir iš Baltarusijos persikėlusiu Eduardu Fainšteinu. Jis nesigėdydavo klausinėti ir greitai lopė žinių spragas. Visiems savo auklėtiniams jis buvo draugas ir antras tėvas. Mes Vilniuje buvome absoliučiai jo rankose – treneris mus ne tik treniravo, bet rūpinosi, globojo, prižiūrėjo, – pasakoja S.Sabalius. – Jo devizas – nebijok veikti. Jis nebijojo ir veikė – kovojo su funkcionieriais ir rūpinosi mūsų gerbuviu, jo veikimo dėka, trenerio auklėtiniai nebuvo pastumdėliai ant imtynių kilimo. Energingas ir meniškos sielos treneris  spėjo ne tik mumis rūpintis, bet dar ir pasinėrė į kolekcionavimą. Ne kartą jis įšokdavo į jau išvažiuojanti traukinį su šypsena vaide ir senoviniu virduliuku rankose: „Gerai nusiderėjau pas žyduką krautuvėje“, – mirkteldavo suglumusiems jauniems imtynininkams ir švytintis įsitaisydavo plackarte“.

G.Dambrauskas: Vlado Ščepono pasaulis – nuo imtynių iki istorijos bei aprūdijusių kibirėlių

Lietuvos imtynių federacijos viceprezidentas Giedrius Dambrauskas neslepia, kad treneris Vladas Ščeponas buvo vienas variklių, paskatinęs skirti daugiau dėmesio imtynėms. „Apie 1975–uosius metus vykdavo susitikimai tarp miestų. Iš Kauno atvykome į varžybas Marijampolėje. Mane, penktoką toks Marcinkevičius paleido per dubenį. Po dvikovos visą laiką itin garsiai kalbėjęs treneris priėjo ir paguodė. Mūsų keliai išsiskyrė. Po metų, man jau iš Kauno persikėlus į sostinę, visiškai netikėtai susitikome mieste. Jis man įkrėtė velnių, už tai, kad nelankau treniruočių. Greitai atbėgau į grąžtų gamykloje esančią salę ir patekau į keistą ir įdomų pasaulį, Vlado Ščepono pasaulį. Kol mes atidirbinėjome metimus, treneris galėjo nesustodamas visais pjūviais pasakoti Žečpospolitos istoriją, arba prieš treniruotę netikėtai nuvežti į „Kuro aparatūros“ komandos tinklinio varžybas, ar nuvykti į stadioną ir stebėti  Vilniau „Žalgirio“ futbolo rungtynes. Treneris turėjo kažkokią energiją, kurią maitino mus. Na kaip paaiškinti situaciją, kuomet 1979 metais Pabaltijo taurės pirmoje dvikovoje atsidūriau pavojingoje padėtyje ant tilto. Nebuvo jokių vilčių. Girdžiu Ščepono griausmą nuo balkono „išeik, išeik…!”. Išėjau. Apskritai, Vladas buvo puikus psichologas. Gal būtent todėl Valentinui Mizgaičiui per atsakingas varžybas vieną kartą sekundavo būtent Vladas, o ne jo nuolatinis treneris Valentinas Bagdonavičius. Jis mokėdavo nuraminti. Na, o pilną atsipalaidavimą patirdavome, kai pamatydavome trenerį su aprūkusiais “samovarais” ar aprūdijusiais kibirėliai. Mes labai didžiuodavomės, kai mūsų imtynininkų kompaniją vadindavo „Ščepono komanda““, – prisiminimais dalijasi G.Dambrauskas.

Valdas Malinauskas