Šiandien imtynių sporto veteranui Vladui Miškiniui sukako 75-eri. Likimas lėmė, kad ne vieną įspūdingą dvikovą laimėjęs ant imtynių kilimo, Vladas neatsuko nugaros savo pamėgtai sporto šakai ir sunkiausiais Lietuvai metais kovojo už šalies imtynių pripažinimą pasaulyje.
Būtent dramatiškais 1990 metais Vladui Miškiniui teko nelengvas išbandymas – tuometiniam federacijos generaliniam sekretoriui teko ieškoti teisingų sprendimų ir surasti kelius į tarptautinį Lietuvos imtynių pripažinimą.
Priminsiu, tai buvo ypatingas Lietuvai laikotarpis – prieš 25 metus paskelbtas demokratiškai išrinkto Seimo Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo skelbė: „atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“.
Tuomet, prieš ketvirtį amžiaus, kartu su laisvės gūsiu atkeliavusį nepriklausomybės troškimą lydėjo nežinia ir begalinis noras išsivaduoti iš praeities pančių.
Nepalankūs Rytų vėjai mėgino valstybę įvelti į chaosą, bet Lietuva nemindžikavo, pagal išgales kažką kombinavo (mums tai taip artima), yrėsi į priekį.
Iššūkius didžiajam kaimynui metė ir sporto organizacijos. Viena po kitos meškos paslaugų atsisakė federacijos, o Lietuvos olimpinis komitetas kantriai laukė tarptautinio olimpinio komiteto pripažinimo.
Imtynininkams taip pat nekilo abejonių, kuriuo keliu eiti. Tačiau kelias buvo vingiuotas, sunkiai nuspėjamas ir, retsykiais, komiškas.
Kaip prieš 25 metus dirbo imtynių bendruomenė? Apie šį laikotarpį mintimis pasidalino jubiliatas.
Pone Vladai, kaip, apskritai, atrodė tų laikų federacijos valdymo struktūra?
1988 metais federacijos susirinkime prezidentu buvo išrinktas Kazimieras Miniotas. Tuo metu jis ėjo Baldų ir medžio apdirbimo pramonės ministro pareigas. Federacijos vadovai, kaip ir atsakingieji sekretoriai, dirbo visuomeniniais pagrindais. Ministras turėjo daug darbų, todėl federacijos veikloje dalyvavo, bet skirti daug dėmesio negalėjo. Pravesdavo susirinkimus ir posėdžius, tai jau gerai.
Tai ar federacijos vadovas buvo visagalis? Jis juk pinigų nedalindavo?
Taip, priklausėme nuo kitų. Tuometiniame sporto komitete (dabar Kūno kultūros ir sporto departamentas) buvo valstybinio trenerio etatai. Šitie treneriai kuruodavo po kelias sporto šakas. 1988 metais valstybiniu treneriu, atsakingu už imtynes, buvo Gintas Vileita. Bet jis kažkur dingo. Gal jį paaukštino? Nepamenu. Po metų išrinkome Arvydą Pocių. Būsimasis Lietuvos kariuomenės vadas taip pat neilgai užsibuvo, nes išėjo savanoriu į krašto apsaugos tarnybą. Tuomet komitetas atsakingu už imtynes ir boksą paskyrė Zigmą Katilių. Jis tvarkė federacijos reikalus, o aš su K.Miniotu patvirtindavome įvairius nutarimus, įsakymus ir kitokius raštus. Epizodiškai apsireikšdavo ir Kajetonas Balčiūnas. Ir jis taip pat prisistatydavo valstybiniu treneriu. Kiek sporto federacijų valdyba mane įformino generaliniu sekretoriumi. Pareigos įgijo europietišką skambesį, bet nuo to atlyginimas nepadidėjo. Taigi, tiesioginių prievaizdų turėjome nemažai.
1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbta Nepriklausomybės atkūrimo diena. Po mėnesio prasidėjo šalies ekonominė blokada. Ar buvo laiko ir noro galvoti apie imtynes?
Puikiai prisimenu tą vakarą, nes su šeima buvau namie. Kitą dieną išvykau į darbą Seimo rūmuose. O federacijos veikla sukosi ant Tauro kalno – nuo 1981 metų ten dirbau profsąjungų taryboje rūmų valdytoju. Dalį patalpų atidavėm kariškiams. Jiems vadovavo būsimasis brigados generolas, imtynininkas Česlovas Jezerskas. Formaliai kabinetuką turėjome ir komiteto pastato ketvirtame aukšte. Tačiau komitete buvo suirutė, valdininkai blaškėsi, todėl nusprendžiau, kad visiems dokumentams bus saugiau profsąjungų patalpose.
Po Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo kai kurios sporto organizacijos ir žymūs atletai delsė, nes nežinojo, kuriuo keliu pasukti. Ką veikė Lietuvos imtynių federacija?
Sporto federacijų valdybos viršininkas Antanas Baužys turėjo pagal naujus reikalavimus paruoštus futbolo federacijos įstatų kopiją. Nusižiūrėję, aš kartu su Estijos imtynių federacijos generaliniu sekretoriumi Ainu Niineste mėginome pasinaudoti šablonu ir pritaikyti savo federacijoms. 1991 metais dokumentas buvo paruoštas, patvirtintas Teisingumo ministerijos, išverstas į prancūzų kalbą laukė kelionės į tarptautinės imtynių federacijos (FILA) būstinę Lozanoje. Iki šiol dėkoju pagalbos ranką ištiesusiems estams, nors žinojau, kad daug dalykų jie nurašė „iš lubų“. Pavyzdžiui, jie sugebėjo „suskaičiuoti“ kad aktyviai imtynėmis domisi pusantro tūkstančio estų ir pateikė 10-ies klubų rezultatus. Prasidėjo karščiausias etapas – reikėjo paruoštą informaciją persiųsti į FILA būstinę. Visi faksai tik „Telekome“ sostinės Savanorių prospekte. Siunčiam ir laukiam atsakymo, o jie iš Šveicarijos vis aiškino, kad nieko negavo, nieko nežino. Gal kas blokuodavo. Nežinau.
Bet galų gale FILA pripažino Lietuvos imtynių federacija savo nare?
Su FILA bendravimas paprastas. Jie nuolatos klausinėjo, kur informacija apie Lietuvos imtynių federaciją, vis kartodavo, kad jiems trūksta duomenų. Bet sportinis gyvenimas vis vien vyko. 1991-aisiais nuvažiavau su komanda į varžybas Norvegijoje. Norvegus treniravo mano draugas lenkas Zbigniewas Dmowskis. Įsišnekėjome. Papasakojau liūdną istoriją apie pastangas pramušti Šveicarijoje įsikūrusių imtynių biurokratų sieną ir, mano nuostabai, jis pasišovė padėti. Paskambino į Lozaną, o jau po kelių dienų atėjo FILA prezidento serbo Milano Ercegano raštas, kuriame buvo pažadas, kad atsakymą dėl narystės FILA apsvarstys artimiausiu metu ir apie priimtą sprendimą nedelsiant informuos. Taip ir atsitiko – 1991 metų gruodžio 31 dieną Lietuvos imtynių federaciją kartu su latviais ir estais pripažino ir priėmė į FILA.
Kabinetinė veikla daugmaž aiški. Bet turėjo kažkas vykti ir ant kilimo?
Su išvykom į varžybas buvo prasti popieriai. Pinigų, žinoma, nebuvo. Dėl kelionių į turnyrus užsienyje belsdavomės į sporto departamento generalinio direktoriaus padėjėjo pareigas paaukštinto Antano Baužio ir sporto skyriaus viršininko Vytauto Briedžio kabinetų duris. Su jais sudarydavome sąmatas ir laukdavome pinigų. Daug dėmesio skyrė tuomet už finansus atsakingas Mykolas Kačkanas, kuris derindavo pinigų gavimą su Lietuvos komerciniame banke dirbusiu ir mums išskirtinį dėmesį rodžiusiu Gabrieliumi Degesiu.
Šiaip ne taip suradome galimybę deleguoti ne pilnos sudėties komandą į varžybas Klippane. Lietuvos imtynininkų išvyka į turnyrą Švedijoje buvo ypatinga – tai buvo mūsų šalies imtynininkų debiutas tarptautinėje arenoje po Nepriklausomybės atkūrimo pripažinimo. Tą kart varžybose dalyvavo Ruslanas Vartanovas, Remigijus Šukevičius, Remigijus Gustas, Alfredas Milevskis ir Viačeslavas Fiodorovas, o sportininkams dirigavo treneris Eduardas Fainšteinas.
Bet 1991-aisiais situacija visai pablogėjo, nes po sausio 11 dienos vietoj rublių buvo įvesti bendrieji talonai “vagnorkės”. Valiutos nebuvo, vienintelė galimybė pasikeisti pinigus – prie geležinkelio stoties veikusioje keitykloje. Ten irgi ne visada turėjo mums reikalingų Vokietijos markių, Švedijos kronų ir kitų pinigų. Todėl gelbėjo privatūs rėmėjai Edmundas Armoška, Andrejus Gribojedovas, Aleksas Olekas Rimas Bagdonas Stanislovas Ragaišis, federacijos prezidentas Kazimieras Miniotas. Rėmėjų pagalba pavyko antrą kartą paeiliui išvykti į Klippaną. Varžybos vyko po tragiškų sausio įvykių. Andrejus Gribojedovas buvo viename traukinio kupe su Valentinu Mizgaičiu. Jis į Švediją vežė vaizdo kasetę, kurioje buvo užfiksuoti filmuoti sausio 13 dienos įvykiai. Baltarusijos-Lenkijos pasienyje Gardine traukiniu vykusią mūsų delegaciją kruopščiai iškratė sovietų pasieniečiai. Krepšiai buvo išversti, o po pagalve gulėjusios kasetės pasieniečiai nerado. Sportininkai atvyko į Berlyną, iš Berlyno traukiniu pasuko į Kopenhagą, keltu iki Malmės, apie 80 kilometrų autobusų iki Klippano ir jau kitą dieną vaizdo įrašą stebėjo imtynių turnyro dalyviai. Toks buvo Lietuvos imtynių debiutas tarptautinėje arenoje.
Pradžia padaryta – jau dalyvavote tarptautiniuose turnyruose. O kada startavote oficialiose varžybose – pasaulio ir Europos čempionatuose?
Kol nebuvome pripažinti FILA, apie dalyvavimą čempionatuose nebuvo jokių minčių. Būtent todėl mes norėjome, kad mus pripažintų 1991-ais metais, nes ant nosies kabojo olimpinės žaidynės Barselonoje, o tam, kad ten patekti, reikėjo dalyvauti atrankoje Europos čempionate. Pripažinimas atvėrė duris į pirmąsias oficialias varžybas – Europos čempionatą, kuris vyko 1992 balandį Kopenhagoje. Premjera pavyko. Ruslanas Vartanovas užėmė šeštą vietą svoryje iki 52 kilogramų, o Remigijus Šukevičius liko septintas svorio kategorijoje iki 57 kilogramų. Turėjom vilties, kad po sėkmingų startų gausime kvietimą į Barseloną, bet FILA tylėjo. Nukabinome nosis.
Bet po mėnesio Varšuvoje vykusiame tarptautiniame W.Pytlasinskio turnyre tuometinis rinktinės treneris Eduaradas Fainšteinas atsitiktinai susitiko su FILA instruktoriumi Stepanu Kazarianu. Bendraujant, Kazarianas paklausė, kaip sekasi ruoštis olimpiniams startams. Treneris papurtė pečiais ir klausiamai pažiūrėjo. Paaiškėjo, kad FILA skyrė vietą žaidynėse Remigijui Šukevičiui, nes, mat, kaunietis Europos čempionate demonstravo gerą ištvermę ir techniką ir, svarbiausia, įveikė tituluotą rusą, Europos čempionatų prizininką Sergejų Bulanovą. FILA atstovams Remigijus paliko gerą įspūdį ir jis gavo vardinį kelialapį į olimpines žaidynes Barcelonoje. Tačiau šią žinią FILA sekretorė išsiuntė ne į Lituanią (Lietuvą), o į Lettonią (Latviją). O tuo metu Latvijos imtynių federacijoje buvo skilimas, jie niekaip negalėjo pasidalinti pareigomis. Vieno šeimininko nebuvo, todėl, kai kažkam į rankas pateko FILA raštas, jis ko gero nukeliavo į šiukšliadėžę. Iki šiol stebiuosi, kad Latvijos federacijoje dirbęs mano draugas ir kolega Vladimiras Kirilovskis taip neatsakingai pasielgė. Bet visa tai paaiškėjo gegužę, likus vos porai mėnesio iki žaidynių. Atostogavusį sportininką reikėjo paruošti, todėl jį su treneriu Danieliu Koganu išsiuntėme į treniruočių stovyklą Aluštoje. Pinigų kaip visada nebuvo, todėl vyko savo lėšomis.
Reikėjo gelbėti situaciją, aš su K.Miniotu nuėjome pas LTOK prezidentą Artūrą Poviliūną. Jis apie naujai iškeptą olimpietį nieko nežinojo, paprašė gauti patvirtinantį raštą iš FILA. Netrukus iš Lozanos gavome telegramą ir LTOK įtraukė Remigijų Šukevičių į olimpinį sąrašą. Dėl griežtų kvotų treneriui vietos delegacijoje neatsirado. Į Barseloną D.Koganui teko vykti su turistine grupe. Žinoma, jis buvo labai nepatenkintas, nes gyveno kitame viešbutyje, atskirtas nuo auklėtinio. Bet LTOK generalinio sekretoriaus Janio Grinbergo dėka pavyko per dieną suveikti reikalingus dokumentus ir gauti treneriui akreditaciją.
Dažnai prisimenu anuos įvykius ir virtinę atsitiktinumų, kurie gelbėjo mus įvairiose, neįtikėtinose situacijose. Beveik viską pavyko įgyvendinti. Matyt, tai atpildas už susitelkimą, kuris būdingas tik imtynininkams.
Valdas Malinauskas
————————————————————————————————————–
Vladas Miškinis gimė 1940 m. liepos 15 dieną Kaniavos kaime (Varėnos valsčius., Alytaus apskritis).
Imtynininkas ir sporto organizatorius 1975 m. baigė Vilniaus inžinierinį statybos institutą.
Sportinė veikla
Lietuvos imtynių federacijos atsakingojo sekretoriaus pareigas ėjo 1975-80 metais.
1988 m. buvo išrinktas LIF generaliniu sekretoriumi, o 1993 viceprezidentu.
Nuo 1996 metų iki šių dienų vadovauja federacijos Veteranų komisijai, ruošia ir atnaujina informaciją apie veteranus Lietuvos sporto enciklopedijai.
Vilniaus miesto imtynių asociacijos sekretorius (1998-2007).
Sportiniai pasiekimai
Vladas Miškinis yra 4 kartus iškovojęs Lietuvos imtynių čempiono titulą (1958, 1959, 1961, 1967) ir 5 kartus yra tapęs šalies imtynių čempionato antros vietos laimėtoju (1957, 1960, 1963-65).
V.Miškinis – dukart Lietuvos taurės laimėtojas (1960, 1965), SSRS jaunių čempionate užėmė 5 vietą (1957) ir Lietuvos rinktinės sudėtyje iškovojo SSRS komandinio čempionate 5 vietą (1965).
V.Miškiniui 1959 metais suteiktas SSRS sporto meistro vardas.