Aleksejus Školinas yra imtynių atgimimo kartos atstovas, vienas tų, kuris amžių sandūroje padėjo pamatus šios sporto šakos suklestėjimui Lietuvoje. Šiandien trisdešimtmetį švenčiantis vilnietis emocingai prisimena pirmas imtynių pratybas apšiurusioje treniruočių salėje Žvėryne, specifinį, tik imtynininkams būdingą futbolą, pirmus medalius Lietuvos pirmenybėse, „bronzą“ Europos čempionate ir ankstyvą sportininko karjeros pabaigą.

„Užkabino kietas imtynininkų futbolas“

Į imtynių treniruotę Aleksejus atėjo vyresnio brolio Andrejaus raginamas. Kuomet devynmetis su kiemo draugu Jaroslavu Alechnovičiumi pravėrė salės duris, su juo pasisveikino kresnas vaikinas. „Šias pirmas akimirkas salėje puikiai prisimenu, lyg tai būtų vakar. Priėjo Stasikas Voladkevičius, ištiesė ranką ir pasisveikino. Salėje jau plušėjo „pažengę“ imtynininkai Artūras Stankevičius, Edvardas Malyško, Marjanas Dulko, Igoris Čiužinovas ir kiti. Apšilimui treneris Edvardas Balcevičius paskirstė komandas, davė kamuolį, kurį mes varinėjome iki uždusimo. Prisipažinsiu, kad pirmiau mane „užkabino“ futbolas. Ne, ne tas kamuolio baksnojimas, o specifinis, itin kietas, grubokas imtynininkų futbolas. Pirmas savaites lankiau treniruotes, galima sakyti, dėl galimybės žaisti futbolą. Vėliu pajutau imtynių ritmą, varžybose pradėjo lydėti sėkmė. Į mane atkreipė dėmesį rinktinės treneriai ir, galų gale, penkiolikos buvau Lietuvos olimpinio sporto centro sąrašuose ir gyvenau kartu su komandos draugais Aleksandru (Aleksandras Kazakevičius), Maksu (Edgaras Venckaitis), Meškiu (Laimutis Adomaitis), Gimnastu (Vladislavas Lukoševičius), Mariuku (Marius Baranauskas), Lioša (Aleksejus Djakonovas), Mikiu (Svajūnas Adomaitis). Aš buvau vilnietis, todėl patekti į LOSC bendrabutį Vilniuje beveik neturėjau galimybių. Daug pastangų dėl mano patekimo į LOSC įdėjo Giedrius Dambrauskas ir iš Baltarusijos atvykęs treneris Grigorijus Kazovskis. Jie suprato ir įrodė LOSC vadovams, kad man važinėjant į treniruotes iš namų, visas darbas nueis perniek. Juk rytinės treniruotės pradžia 6.40, o autobusas 5.57 val. Kiek būčiau prilakstęs be miego?”, – šypsodamasis retoriškai klausia A.Školinas.

Netikėti pasažai: po svaiginančių pergalių emigranto dalia

Varžybinis etapas Aleksejui tęsėsi beveik dešimtmetį. Pirmasis egzaminas – 1997 metų atvirosios Vilniaus miesto pirmenybės. Dar ir dabar yra išsaugoti pirmas diplomas ir aukso medalis. Vėliau sekė pergalės įvairių amžiaus grupių šalies pirmenybėse ir tarptautiniuose turnyruose. „Paradoksas, bet sportinės karjeros pradžioje Lietuvoje man kaip reikalas nervus patampydavo tik panašią pavardę turintis atletas – anykštėnas Remigijus Skolis. Su kitais pasitvarkydavau gan lengvai, prisimena A.Školinas.  Po penkių metų treniruočių pradėjau europinių aukštumų šturmą. Pirma išvyka į Europos jaunių čempionatą paliko dvejopą įspūdį – nors tąsyk likau vienuoliktas, džiaugiausi dėl Edgaro Venckaičio laimėto sidabro ir Svajūno Adomaičio iškovotos bronzos. Po metų Rostove prie Dono Rusijoje ir man pavyko užkopti ant pjedestalo – laimėjau trečią vietą. Tai buvo stulbinanti išvyka, nes tokio pasirodymo Lietuvos imtynės dar nematė – Aleksandras Kazakevičius iškovojo auksą ir Rostove prie Dono pirmą kartą imtynių istorijoje skambėjo mūsų šalies himnas. Sidabro medalį laimėjo Laimutis Adomaitis, aš trečias. Tai buvo fantastiški metai. Po šių pergalių nutilo skeptikai, kurie tvirtino, kad Lietuvos atletų antropologiniai duomenys netinkami imtynių sportui !” – šypsodamasis prisiminimais dalijasi Aleksejus.

Jauno atleto euforija tetruko metus. Vėliau vykę du Europos ir vienas pasaulio jaunimo čempionatai nebuvo rezultatyvūs. „Ant imtynių kilimo turėjau du „arkliukus“ : atvirkštinį traukimą parteryje ir nepriekaištingą funkcinį pasiruošimą. Ir vieną dieną pajutau, kad dvikovos pabaigoje pakerta kojas,  darosi vis sunkiau gaudyti orą. Įsiklausiau į kūną ir supratau, kad širdis prarado įprastą ritmą. Kreipiausi į tuometinį federacijos prezidentą Andrejų Gribojedovą, kuris suvedė su žinomu gydytoju. Galutinis medikų verdiktas – sportuoti pavojinga. Metus slampinėjau lyg mietu per galvą kas būtų užtvojęs“, – apie sportinės karjeros pabaigą pasakojo jubiliatas.

Likęs be treniruočių Aleksejus sulaukė patrauklių darbo pasiūlymų Vilniuje. Bet, viską pasvėręs, pasuko į Ispaniją, kur jau buvo įsikūrę ir savo statybų verslą vystė brolis ir tėvas. „Barselonoje viską pradėjau nuo žemiausio laiptelio – dirbau pagalbiniu darbininku ir parankiniu savo tėvo įmonėje. Užklupusi krizę nustekeno įmonę, teko skelbti bankrotą. Bet mes su broliu įpratę kovoti. Kovojome ant kilimo, kovėmės ir versle. Vėl pastatėme įmonę ant kojų, išsikovojome katalonų pasitikėjimą, o po kelių metų gavome užsakymus Prancūzijoje ir Vokietijoje. Mūsų firmoje dirba virš keturiasdešimties žmonių, nemažai buvusių sportininkų. Gal tai ir lemia sėkmę, nes aš juos visus gerai pažįstu, pasitikiu jais ir, manau, kad jie pasitiki manimi“, – apie karjerą Ispanijoje kalbėjo A.Školinas.

Atgal į Lietuvą – su kilnia misija

Po beveik dešimtmečio, praleisto saulėtoje Katalonijoje, Aleksejus grįžo į Vilnių, kur su bendraminčiais įsteigė viešąją įstaigą „Sporto laisvė“. „Ispanijoje gyvenimą susitvarkiau, tačiau vis kirbėjo mintis, kad galiu nuveikti kažką daugiau, būti naudingas Lietuvai. Todėl su draugais užsimojome padėti norintiems sportuoti vaikams. Apsispręsti nebuvo sunku – juk sportą pažįstų ne iš nuogirdų. Pagalvojau, kad yra daug vaikų, esančių kryžkelėje – arba į gatves žulikauti, arba lieti prakaitą treniruotėse. Aš su draugaus noriu padėti vaikams nugalėti blogas pagundas. Jei pavyks išgelbėti nors vieną vaikišką sielą, manysiu, kad mūsų darbas nenuėjo perniek“, – apie savo planus garsiai mąstė Aleksejus Školinas.

Valdas Malinauskas