Fenomenas: 80-metis kaunietis vis dar demonstruoja sugebėjimus ant imtynių kilimo

Imtynininkas Antanas Mauza švenčia savo 80-ies metų jubiliejų. Garbinga sukaktis ne kliūtis sunkiasvoriui imtynininkui vis dar grumtis ant imtynių kilimo – kaunietis toliau sėkmingai dalyvauja veteranų čempionatuose. Tiesa, bendraamžių varžovų rasti tampa sudėtinga.

Įsimintiniausia pergalė

Per savo karjerą imtynininkas pasiekė ne vieną įsimintiną pergalę. 2004 metais A. Mauza tapo pasaulio veteranų vicečempionu. Sėkmingai 13-ame pasaulio veteranų laisvų imtynių čempionate Čekijoje A. Mauza svorio kategorijoje iki 130 kg tapo pasaulio veteranų vicečempionu. „Šis laimėjimas įsiminė labiausiai. Gruzinas tada mane „apstatė“, – šypsosi A. Mauza.

R.Achmedovo nuotrauka

Mena pasaulinį karą

Šakių rajone augęs A. Mauza pasakojimą pradeda ne nuo sporto. Tuomet 7-erių metų berniukas stebėjo Antro pasaulinio karo orlaivių kovas. „1944 metais turėjau traumą. Žiūrėjome lėktuvų mūšį ir vienas pamuštas lėktuvas nukrito. Žiūrėjome išsižioję, o tas pamuštas lėktuvas išmetė bombas… Šukės man pataikė į kojas, šukė įsmigo į šlaunies kaulą, šukės smigo į visą kūną. Buvo rusų ligoninė, kuri buvo visai netoli, dvare. Operavo mane, išėmė šukes, įdėjo metalinį įtvarą“, – daugiau nei pusės amžiaus senumo įvykius prisimena A. Mauza. 1953 metais vaikinas susidomėjo imtynėmis. „Augau Šakių rajone, kur buvo kolūkis. Ten aš žirgus ganiau, o šeštadieniais susirinkdavo jaunimas ir mes pavėsyje po ąžuolu imtyniaudavome. Ne visada nugalėdavau, buvau vidutiniokas, bet kai supykdavau tai paimdavau, pakeldavau, koją užkabindavau ir guldydavau ant menčių. Imtynėms matyt potraukis buvo nuo mažų dienų“, – sako A. Mauza. 1955 metais vaikinas pateko į kariuomenę. Toli keliauti neteko – A. Mauza buvo paskirtas į Vilnių, kur pradėjo rimčiau imtyniauti. Tuomet imtynininkus treniruoti ėmėsi bokso treneris. „Lietuviškoje divizijoje iškovojau pirmą vietą – Klaipėdoje buvo varžybose. Vėliau lietuvišką diviziją išskirstė, nes Stalinas nusprendė panaikinti visas nacionalines divizijas“, – sako A. Mauza. Sportininkas buvo išsiųstas į Latviją, dalyvavo šios šalies čempionatuose, tapo prizininku.

Išvyko į šachtą

1958 metais A. Mauza išvyko į Ukrainą, kur dirbo šachtoje, bet neapleido ir sporto. „Sunkūs laikai buvo, pinigų nebuvo. Su draugais sutarėme važiuoti į Ukrainą, į šachtą dirbti ir daug užsidirbti. Parašėme į Donecko šachtą laišką, kad norime atvažiuoti ir pakelti darbo lygį. Nuvažiavome ir ten mūsų laukė, apgyvendino. Donecko srityje buvo žmonių tiek, kiek Lietuvoje – apie 3 mln. Pradėjau sportuoti – vienais metais iškart užėmiau antrą vietą laisvose imtynėse. Buvo draugija „Avangard“ ir kitais metais čia užėmiau pirmą vietą. Tada surinko geriausius, perspektyviausius sunkiasvorius ir išvežė į Sąjungos stovyklą. Daug važinėjome, bet vis tiek traukė į Lietuvą, kur grįžau pro trejų metų ir įvykdžiau sporto meistro normą“, – pasakoja A. Mauza. Išvykimą iš Donecko paskatino ir kambario draugo žūtis šachtoje. 1961 metais A. Mauza jau dalyvavo Lietuvos pirmenybėse, kur ilgai neturėjo lygių. „Gal devynerius metus Lietuvos čempionatuose užėmiau pirmas vietas. Nuolat treniravausi, dirbau su savimi. Nebuvau aš kažkoks didelis talentas – mano pergalės grįstos tik darbu ir technika“, – neslepia dabar Kaune gyvenantis imtynininkas.

80-metį švenčiantis A. Mauza ir toliau aktyviai sportuoja. Tiesa, varžovų vis mažėja.„Priešininkų mažai. Kartais būna vos du. Bet kai pradėjau dalyvauti veteranų varžybose dar nė karto nebuvo, kad nelaimėčiau medalio. Namuose kasdien rytais mankšta. Du kartus per savaitę važiuoju į treniruotes. Varžybose jau būnu vyriausias dalyvis“, – šypsosi A. Mauza.
Paulius Garkauskas
www.delfi.lt