Per minutę 60 prisitraukimų padarantis 58-erių metų vilnietis nori pasaulio čempionato aukso (įdomybių vaizdo įrašai)

Šiandien neeilinė diena neeiliniam piliečiui – Nikolajus Ilkevičius iškeliauja į Suomiją. Kartą per metus Nikolajus sumeta kuklią mantą į kuprinę ir išvyksta į varžybas. Nikolajaus maršrutas driekiasi į įvairias šalis, svarbu, kad ten vyktų graikų-romėnų imtynių čempionatas. Patikslinsiu, svarbu, kad tai būtų veteranų čempionatas ir, ypač svarbu, kad tai būtų pasaulio čempionatas. „Nenoriu smulkintis“, – nurėžia Nikolajus, kai paklausiu, kodėl vengia įvairių turnyrų svečiose šalyse ir pas save namie, Lietuvoje.

Numanau, kad visiems įdomu, kodėl Nikolajus man yra neeilinis pilietis. Man patinka keisti, na, truputi netokie, šiek tiek menininkai, šiek tiek avantiūristai. Proto ribose, žinoma. Kolia, kaip jį vadina draugai, yra iki kaulų čiulpų persismelkęs klasikinėmis imtynėmis. Nuo jo tiesiog dvelkia klasika, o savo nekintančias vertybes jis vis dar pabrėžia avėdamas tarpukario laikus menančius odinius imtynių batelius ir pokarinio stiliaus imtynių aprangą – kirkšnis iki kraujų graužiančią vilnonę triko.

Tokie menkniekiai netrikdo Vilniaus rajono Valčiūnų vidurinės mokyklos fizinio lavinimo vyresniojo mokytojo kovojant ant imtynių kilimo. Po dviejų metų solidų jubiliejų švęsiantis vilnietis savo kišenėje turi vieną pasaulio čempiono medalį, du sidabro ir vieną bronzos apdovanojimą! „Yra toks vienas bulgariškas prancūzas. Kaskart vykdamas į čempionatą su juo noriu sąskaitas suvesti. Kiti taip pat pavojingi, bet mūsų kovos su Georgi Hristovu yra ypatingos. Noriu jį nugalėti, noriu aukso“, – būsimu pasaulio veteranų čempionatu jau gyvena N.Ilkevičius.

Nikolajus varžyboms ruošiasi skrupulingai. Kasdien aria treniruotėje, salėje stumdosi ir su geriausiai šalies imtynininkais, ir su sportinį kelią pradedančiais atletais. „Manau, kad turiu ką parodyti jaunimui, o suaugusių arklių prašau, kad nesutryptų, tai jie nuolaidžiauja, nelaužo“, – eidamas prie skersinio mesteli veteranas.

Skersinis – dar viena Nikolajaus aistra. Kai yra ūpo, jis atlieka 50—60 prisitraukimų per … minutę. Na pasakykite, ar normalus žmogus taip daro. Ypač kai tau 58-eri?

 


Mėgsta vasaromis Nkolajus pravėdinti galvą, lakstydamas po miestą lengvąja be stogo. Na, o tuomet, kai išsivėdina smegenų failai, jo mintis užgula tekstai iš romantinių praeities metų.

Prasiblaškykime po 70-uosius su pasaulio čempionu:

„Nostalgiją sukelia prisiminimai, kuomet 1969 metais pirmą kartą pravėriau imtynių salės duris. “Klasikų“ šventovė buvo įsikūrusi Trijų kryžių kalno papėdėje. Antras medinio namo ant Vilnelės kranto aukštas viliojo savotiška magija – imtynių salėje kabojo didelis aliejinės tapybos paveikslas, vaizduojantis efektingą metimą per save, kampe glaudėsi galinga kvarcinė lempa, o grindys užpildytos rudu medžiaginiu imtynių kilimu.

Šioje imtynių šventovėje, savotiškoje senovės graikų palestroje, viešpatavo Michailas Misiūra. Tiksliau, Michailas Ipolitovičius Misiūra – mano treneris, teisinga ir principinga asmenybė, kuri savo gyvenimą paskyrė mėgstamiausiam sportui.

Neįprastai galingas sprandas ir herakliškas cirko imtynininko stotas mano atmintyje paliko neišdildomą įspūdį. Taip jau susiklostė, kad tapau paskutiniuoju ikikarinių laikų Sovietų Sąjungos čempiono auklėtiniu ir už viską, ką išmokau imtynėse esu dėkingas savo Meistrui.

Šioje salėje savo sportinę karjerą pradėjo tokie iškilūs atletai, kaip pasaulio čempionas Rimantas Bagdonas, Sovietų Sąjungos spartakiados prizininkas Vaclovas Remeika, SSRS „Dinamo“ draugijos čempionas Jevgenijus Staševskis, daugkartinis Ukrainos ir Lietuvos čempionas Gediminas Draugelis, daugkartinis Lietuvos čempionas Juozas Raubiška, prestižinio tarptautinio Ivano Poddubno turnyro nugalėtojas, Sąjungos čempionatų prizininkas bei pasaulio studentų žaidynių čempionas Eduardas Fainšteinas ir kiti puikūs imtynininkai.

Eduardas Fainšteinas buvo ta asmenybė, su kuriuo teko artimiau bendrauti savo sportinės karjeros pradžioje. Jis mokėsi Minsko kūno kultūros institute ir studentaudamas rasdavo progų atvykti į salę prie Vilnelės. Visam laikui įstrigo į atmintį Eduardo baltos spalvos imtynių bateliai ir jo sugebėjimas darbuotis ant skersinio – vos spėdavau skaičiuoti techniškai atliekamus prisitraukimus. Daviau sau žodį, kad kankinsiu skersinį, kol nepasieksiu kažko panašaus ir būtinai kada nors įsigysiu baltus batelius.  Dabar, kai esu peržengęs penkiasdešimtmetį, galiu pasidžiaugti – atlieku virš 60 prisitraukimų ir aviu baltus batelius.

Mane, jauną imtynininką, salėje vežė viskas – tiek treneriai, tiek atmosfera, tiek aplinka. Tačiau išskirtinio šarmo mediniam nameliui suteikė jau „prasimušę“ imtynininkai. Ypatingo kolorito treniruotėms ant amžinai dulkėto medžiaginio kilimo suteikdavo Juozas Raubiška. Jis savo varžovus glumino makabriška jėga ir ištvermingumu. Juozas buvo SSRS tautų spartakiados prizininkas. Ir nesvarbu, kad oficialiai jis užėmė ketvirtą vietą. Pagal savo sportinį „svorį“ ir atletų gausumą spartakiados lygis prilygo pasaulio čempionatui, todėl organizatoriai tradiciškai apdovanodavo pirmas šešias vietas užėmusius imtynininkus. Kietų, paremtų brutalia jėga imtynių šalininkas turėjo meninę gyslelę. Dalį gabumų jis realizavo margindamas savo kūną įmantriomis, mano galva, puikiomis tatuiruotėmis. O kita dalis buvo skirta antikvarinių dirbinių restauravimui.

Vaclovas Remeika – visiška Juozo priešingybė. Jis dvelkė olimpine ramybe, o ant kilimo įsikūnydavo į minkšto, plastiško ir taktiškai brandaus imtynininko vaidmenį.

Jevgenijus Staševskis spinduliavo draugiškumu, o Arvydas Kaminskas drąsiai galėjo gauti milžino vaidmenį kine arba ant teatro scenos. Lietuviško galiūno portretas iki šiol iškyla mano vaizduotėje. Puikiai pamenu, kaip už 14 kartų Lietuvos čempioną aš sirgau absoliutaus SSRS čempionato, vykusio Kaune, metu. Tąsyk A.Kaminskas tarp sunkiausių planetos atletų užėmė šeštą vietą.

Kiek vėliau imtynių padangėje pasirodė Viktoras Ivankinas. Tikro imtynių menininko vizitine kortele tapo plastika ir artistiškumas, kurį pabrėžė bepirštė dešinės rankos plaštaka. Tiesa, ne visai bepirštė. Po nelaimingo atsitikimo buvo likę du pirštai, tačiau ir jų pakako tobuliems Ivankino triukams ant kilimo. Iš Ukrainos atvykusio sportininko koziris – pridengimai. Atletas negailestingai baudė bravūriškus varžovus, mėginusius jam atlikti metimą per save. Kalbama, kad Ivankinas viename Rusijos viešbučių sukirto rankomis su pasaulio čempionu Genadijumi Sapunovu, jog pridengs ir jį. G.Sapunovas savo firminius metimus per save atlikdavo greitai ir tiksliai, tačiau tituluotas meistras lažybas V.Ivankinui pralaimėjo.

Viskas turi pradžią, viskas turi pabaigą. Patyrusio meistro jėgos taip pat nebuvo beribės. Karjeros saulėlydyje daugkartinį Sovietų Sąjungos čempionatų prizininką V.Ivankiną žaibišku praėjimu į liemenį parklupdė jaunas atletas Vladimiras Nikitinas. Įdomu, kad būtent šią kombinaciją – praėjimą ir nubloškimą – naujokams „padovanojo“ V.Ivankinas. Šią mums nežinomą naujovę įvaldė ir nekart varžybose panaudojo Stasys Sabalius, Valentinas Mizgaitis, Andrejus Gribojedovas, Ruslanas Vartanovas ir daug kitų sostinės imtynininkų, tame tarpe ir aš…

„Ne dievai puodus žiedžia“, – mėgdavo sakyti treneris I.Misiura. Klausydamas jo, vis pagalvodavau, gal ir ne dievai, bet kaip tada pavadinti tuos, kurie kūrė stebuklus ant imtynių kilimo? Gal pusdieviais? Juk ne šiaip sau susipynusių imtynininkų ornamentais puošdavo vazas senovės Eladoje.“

Tikiuosi, kad supratote, kodėl Nikolajų Ilkevičių vadinu neeiliniu piliečiu. Literatūros pamokas drąsiai vesti galintis treneris turi mažą blogybę – aukso troškimą, nebūdingą romantikams. Užmerkim akis ir palinkėkime Vilniaus imtynių salės talismanui sėkmės. Jis to vertas. 

Jau greitai, rugsėjo 24 dieną, Nikolajus Ilkevičius startuoja pasaulio imtynių veteranų čempionate Seinajokyje (Suomija).

Valdas Malinauskas