Europos čempionę ir dviejų olimpiadų dalyvę iš Švedijos sužavėjęs kaunietis su trenksmu grįžo ant imtynių kilimo

Panevėžyje vykusiame Lietuvos imtynių čempionato graikų-romėnų imtynių turnyre bene didžiausią netikėtumą pateikė Eividas Stankevičius. Prieš varžybas 22-ejų metų kaunietis nebuvo laikomas favoritu, o nugalėtojų laurai svorio kategorijoje iki 85 kilogramų iš anksto buvo kabinami joniškiečiui Juliui Matuzevičiui ir namų arenoje kovosiančiam Martynui Nemsevičiui.

Tačiau Malmės universiteto antro kurso studentas E.Stankevičius paneigė prognozes ir, užtikrintai nugalėjęs pagrindinius konkurentus, iškovojo šalies čempionato auksą.

Po finalinės dvikovos Eividas Stankevičius atsakė į portalo www.imtynes.lt klausimus.

Eividai, tai tavo pirmas Lietuvos čempiono titulas?

Ir taip, ir ne. Suaugusiųjų čempionu tapau pirmą kartą. Tačiau taip pat esu iškovojęs vaikų, jaunučių, jaunių ir jaunimo pirmenybių auksą. Tuos medalius taip pat vertinu, nes jie atspindi mano darbo nuoseklumą. Anksčiau Lietuvos čempionate man kelią pastodavo Aleksandras Kazakevičius ir Laimutis Adomaitis. Šiemet jie nedalyvavo, tai aš išnaudojau savo šansą.

2011 metais Vengrijoje vykusiame pasaulio jaunių čempionate tu buvai per žingsnį nuo medalio – užėmei penktą vietą. Prieš porą metų užėmei dešimtą vietą jaunimo U23 čempionate Lenkijoje ir ilgam dingai iš akiračio. Ant imtynių kilimo Panevėžyje tave pamatėme po ilgesnės pertraukos. Kur buvai dingęs?

Buvau priverstinėse atostogose. Taip nutiko, kad 2015-ais metais patyriau iškarto dvi traumas – susilaužiau pėdą ir išsinarinau čiurną. Teko ilgai gydyti.

Kaip supratau, gydeisi žaizdas ir kibai į mokslus?

Taip. Suvokiau, kad sportininko gyvenimas yra trapus. Esami priklausomi nuo krūvos aplinkybių. Kad ir nuo tų pačių traumų niekas nėra apsaugotas. Todėl įstojau į Malmės universitetą ir sėkmingai studijuoju.

Universitete dėsto švediškai?

Yra keli dalykai dėstomi angliškai, bet pagrinde paskaitos vyksta švedų kalba. Kol gerai šios kalbos nemokėjau, prisirinkau skolų. Bet jau viską susitvarkiau ir neturiu problemų. Jei neįvyks kokių nors nenumatytų aplinkybių, po poros metų būsiu diplomuotu transporto vadybininku.

Tai kur tavo namai?

Šiuo metu gyvenu tarp Lietuvos ir Švedijos. Kol studentauju, nemažai laiko praleidžiu Klippane, kur ir treniruojuosi. Kai tik atsiranda „langas“ moksluose, atvykstu į Kauną. Dabar treniruočių procesas nenutrūksta, nes Švedijoje turiu galimybę praktikuotis keliuose klubuose, o gimtinėje šiuo atžvilgiu niekas nepasikeitė – esu trenerio Sauliaus Liaugmino auklėtinis.

Ar turi širdies draugę?

Taip. Gyvenu kartu su Henna Johansson. Su ja turiu apie ką pakalbėti, nes Henna taip pat imtynininkė. Ji yra Europos čempionė ir Londono bei Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvė.

Papasakok apie treniruotes Švedijoje.

Kaip ir minėjau, ten yra pasirinkimas. Vykstu į tą klubą, kur yra treniruočių partneriai. Pastaruoju metu dažniau užsuku į Helsingborgą. Ten mane treniruoja Robertas Rosengrenas – buvęs imtynininkas, kuris labai gerai pažįsta Aleksandrą Kazakevičių. Mat, Robertas Londono olimpinėse žaidynėse vilniečiui nusileido antrame rate. Tai jo pagalba susitvarkė mano kvėpavimas. Dabar mažiausiai pusvalandį galiu kovoti be pertraukos. Vienas iš nuolatinių mano treniruočių partnerių yra mano bendraamžis, perspektyvus imtynininkas Emilis Sandahlis. Apskritai, Švedijoje klubai noriai kooperuojasi ir dažnai rengia bendras treniruočių stovyklas, į kurias kviečiami pajėgūs imtynininkai iš visos šalies.

Specialistai tave prisimena kaip puikų metiką. Tačiau Panevėžio finale efektų buvo netikėtai mažai. Kas nutiko?

Geras pastebėjimas. Taip, pakeičiau kovos taktiką. Anksčiau varžovams atsiskleisdavau jau pirmomis minutėmis, eidavau į sukibimus ir mesdavau varžovus iš bet kokios padėties. Mano kovose nebuvo jokios paslapties, varžovams tereikėjo atlaikyti pirmą atakų šuorą, nes vėliau jau būdavau išsikvėpęs. Su treneriu Sauliumi Liaugminu ilgai koregavome dvikovos vedimo eigą ir, manau, pasiekėme tam tikrų rezultatų. Dabar stengiuosi išvengti žioplų klaidų, kontroliuoti situaciją, daug dėmesio skirti darbui rankomis iš apačios. O apie funkcinį pasiruošimą ir ištvermę jau kalbėjome. Kuomet visos šios detalės susijungia į vieną grandinę, atsiranda pasitikėjimas ir psichologinis stabilumas.

Ar turi ambicijų įsitvirtinti šalies rinktinėje?

Vasarą kaip turistas buvau nuvykęs į Rio de Žaneirą ir stebėjau imtynininkų kovas olimpinių žaidynių turnyre. Olimpinė atmosfera mane pakeitė. Po Rio manęs nereikia papildomai motyvuoti. Aš gyvenu imtynėmis ir turiu ambicingų planų. Kaip pasiseks įgyvendinti – parodys laikas. Artimiausiu metu laukia du svarbūs startai – kitą savaitę vyksiantis Švedijos čempionatas ir kovo pabaigoje startuosiantis Europos jaunimo U23 čempionatas. Jei nepateksiu į rinktinę, nedalyvausiu Europos ir pasaulio čempionatuose. Be abejo, vienas pagrindinių tikslų – būti vienoje komandoje su pajėgiausiais šalies imtynininkais. Mane labai užgavo tai, kad prieš čempionatą niekur nebuvo paminėta mano pavardė. Buvau lyg ir nurašytas. Todėl garsiai sakau: I’m back (aš grįžau)!

Valdas Malinauskas