Jubiliejų švenčiančiam treneriui didžiausia dovana – apsilankymas imtynių salėje

Jis išėjo tyliai, be jokios pompastikos ir iškilmių. Tiesiog uždarė salės duris. Uždarė, bet neužtrenkė. „Sunku, be galo sunku nutraukti saitus su tuo, kas mane siejo daugiau nei pusę amžiaus. Todėl dabar vis žvilgčioju į dangų ir laukiu – kai tik orai pasitaisys, belsiuos į kitame miesto krašte esančią imtynių salę. Man reikalingas vaikų klegesys, nuo jaunų sportininkų aistrų įkaitusios salės tvaikas ir duslus krentančių imtynių manekenų bumbsėjimas“, – savo svajomis dalinasi šiandien septyniasdešimtmetį švenčiantis Eduardas Fainšteinas.

Treneris Eduardas – Lietuvos imtynių istorijos dalis. Gan vėlai, tik trylikos, jis pradėjo lankyti imtynių pratybas. Daugiau patyrę bendraamžiai į naujoką žiūrėjo įtariai ir kraipė galvas stebėdami Eduardo pastangas pasivyti senbuvius. Jaunuoliui buvo nė motais – įgimtas sportiškumas Eduardui leido greitai išsikovoti vietą po saule ir jau po poros metų jis sėkmingai startavo pirmame imtynių turnyre. „Varžybose dalyvavau nuo 1960 iki 1979 metų. Deja, mano, kaip sportininko, karjerą nutraukė sunki trauma. Buvau pačiame jėgų žydėjime, – apgailestavo jubiliatas. – Visa laimė, kad po aktyvaus sporto pavyko įsidarbinti treneriu. Tokiu būdu mėgstamas pomėgis tapo mėgstamu darbu“.

Talento medžioklė

Ant imtynių kilimo E.Fainšteinas savo varžovus vertė iš koto tiesiogine šių žodžių prasme. Pasižymintis ypatinga, tik jam būdinga technika Eduardas skynė pergalę po pergalės. Į talentingą vilnietį dėmesį atkreipė kaimyninių, gilias imtynių tradicijas turinčių valstybių treneriai. Eduardą gaudė ir įkyriai kvietė atvykti specialistai iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos. Taškas buvo padėtas 1965 metais, kuomet E.Fainšteinas Maskvoje tapo SSRS profsąjungų spartakiados nugalėtoju. „Po šios pergalės spaudimas tapo nepakeliamu. Negaliu sakyti, kad pats nesiveržiau svetur, tačiau man buvo tik 18, todėl negalėjau apsispręsti palikti tėvų namų bei išvykti iš Vilniaus. Tuomet nebuvo tokių tradicijų, nebent jaunimas į sovietų kariuomenę tarnauti išvykdavo, bet tai jau nuo mūsų nepriklausydavo. Na, o saliamonišką patarimą pakuždėjo mano tėvelis Solomonas. Jis pasvėrė visus argumentus, pasakė, kad Baltarusija visai šalia ir dažnai galėsime matytis bei pasiūlė vykti į Minską. Taip ir padariau“, – prisimena E.Fainšteinas.

Aukso amžius ir lemtinga pergalė

Baltarusijoje Eduardas pateko į savo draugo, dešimčia metų vyresnio trenerio Dmitrijaus Kogano grupę. Netrukus pergalės pasipylė kaip iš gausybės rago. Neskaitant mažesnių varžybų ir Baltarusijos čempionato, kuriame E.Fainšteinas triumfavo 6 kartus, buvo iškovotas auksas G.Luricho turnyre Estijoje, o Uzbekistano sostinėje Taškente laimėtas SSRS jaunimo pirmenybių nugalėtojo titulas. Kaip sakė pats E.Fainšteinas, sportinės karjeros tikrasis aukso amžius prasidėjo kiek vėliau – 1970 metais ir tęsėsi keturis metus. Apie to laikotarpio pergales byloja nuo laiko pageltusių diplomų pluoštas. Aukso amžiaus eros metais jubiliatas dukart iškovojo SSRS čempionato „sidabrą“, lipo ant SSRS spartakiados apdovanojimų pakylos, buvo nenugalimas SSRS universiadose, klupdė varžovus prestižiniame V.Pytliasinskio vardo turnyre Lenkijoje, I.Podubno turnyre Rusijoje ir Grand Prix serijos turnyre Vengrijoje.

Viskas apsivertė aukštyn kojomis 1973 metais. Maskvoje vykusios pasaulio universiados pusfinalyje Eduardas Fainšteinas nugalėjo vengrą Gyulą Molnerį. Tuo pačiu ši pergalė tapo skaudžiausia pergale Eduardo karjeroje. „Aš pirmavau ir kontroliavau situaciją. Vengras pramušinėjo rankas iš apačios. Antrame kėlinuke pajutau smūgį ir skausmą kairiojo peties srityje. Teisėjai sustabdė dvikovą. Man sutvarstė petį ir leido kovoti. Tais laikais dvikovos tęsėsi tris kėlinius po tris minutes. Ta dvikova, rodės, nesibaigs niekados. Per pertraukėlę gydytojas suleido nuskausminančių vaistų. Reikėjo žūt būt atlaikyti vengro apgultį. Pavyko. Jau po varžybų gydytojai nustatė, kad buvo išmuštas peties kaulas. Jį „sukišo“ į savo vietą ir leido ruoštis kitą dieną vyksiančiai kovai dėl aukso su amerikiečiu Davidu Hazenwinkeliu.. Prieš finalą medikai dar kartą suleido injekciją ir liepė nemosikuoti rankomis. Skausmas buvo nepakeliamas, todėl žengiau ant kilimo žinodamas, kad tris kėlinius vargu bau ar atlaikysiu. Reikėjo nugalėti kuo greičiau, kitaip tektų išeiti pabrukus uodegą. Beveik du kėlinius dirbau kaip robotas. Vis dėlto antro kėlinuko pabaigoje idealiai pavyko atlikti suktuką dukart pasaulio čempionatų prizininkui iš JAV ir teisėjavęs japonas, likus kiek daugiau nei dešimčiai sekundžių, pliaukštelėjo per kilimą. Mentės! Deja, ši trauma buvo lemtinga. Po jos jau neatsigavau. Varžybose dalyvaudavau vis rečiau, o apie Europos ar pasaulio čempionatus teko pamiršti apskritai. Suvokiau, kad profesionalaus atleto karjera baigta, todėl 1976 metais ramiai, be streso apsiginiau diplominį darbą Minsko kūno kultūros institute. Tai buvo jau antras mano aukštasis išsilavinimas – Minsko radiotechnikos instituto diplomą kišenėje turėjau dar nuo 1971 metų“, – lemtingos dvikovos akimirkas detaliai pasakojo E.Fainšteinas

Sugrįžimas į Lietuvą

Jau Minske Eduardas Fainšteinas rezgė grįžimo į Vilnių planą. Tai padaryti nebuvo paprasta, nes tituluotą sportininką buvo apraizgę sovietų armijos saitai. „Kažkaip keistai gavosi. Pats parodžiau iniciatyvą, savo noru patekau į Sovietų kariuomenę, na, o kai panorėjau išeiti, man prispaudė uodegą, – kalbėjo Eduardas. – Gal ir būčiau pasilikęs Baltarusijoje, juk prieš sistemą nepapūsi. Tačiau lyg tyčia kelis kartus kalbėjau su Minske viešėjusiu Gintu Vileita. Po pokalbių su juo, sudariau sąmokslišką grįžimo į Lietuvą planą. Jau atvykus į Vilnių mane šefavo vaikų sporto mokyklos direktorius Stasys Balsys. Taip prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas – tapau treneriu“.

Trenerio kelias

Pirma trenerio darbovietė – Vilniaus grąžtų gamyklos rūsyje įrengta kišeninė salytė. Čia Eduardui teko darbo valandomis ir minimalistinėmis erdvėmis dalintis su Vladu Ščeponu. „Apie 1980 metus imtynių gyvenimas sostinėje buvo apmiręs. Gal man tik taip atrodė, bet po praleistų metų Baltarusijoje pasijutau lyg sulėtintame filme. Kaimyninėje šalyje be vargo galima buvo sulipdyti 3-4 pajėgias rinktines, o sostinės varganose salėse su žvake nesurinktum vienos pilnos sudėties pajėgios komandos. Vilniuje iš trenerių retsykiais matydavau keistai susimąsčiusį Jevgenijų Staševskį ir visišką jo priešingybę Vladą Ščeponą. Bet nujaučiau, kad menininko ir biznieriaus gyslelę turintis Vladas ilgai imtynių salėje netvers. Ypač tokioje, kokia buvo gamykloje. Todėl, kai tik atsirado proga, iš jos nešėme kudašių. Antra mano stotelė – 19 vidurinė mokykla. Bet ir ši darbo vieta buvo laikina. Tikrais antraisiais namais tapo sostinės 5-oje vidurinėje mokykloje (dabar Joachimo Lelevelio vidurinė mokykla – aut. pastaba) įrengta imtynių salė. Tai nebuvo įspūdingų matmenų salė, tačiau joje tvyrojo gera aura. Savo jėgomis, kartu su sportininkais, salę remontavome, įrengėme pirtį, kurioje svorį prieš varžybas mėtydavo visi, kas netingėdavo. Tai buvo tikras imtynių centras, kuriame išsitekdavo ir rinktinių nariai, ir vaikai, ir veteranai“, – pasakojo treneris.

Greitai naujai iškeptas specialistas įgavo sporto funkcionierių pasitikėjimą ir 1980-aisiais buvo paskirtas į Lietuvos graikų–romėnų imtynių rinktinės vyriausiojo trenerio pareigas. Fainšteino imtynių mokyklos yra ragavę pajėgiausi to laikmečio šalies imtynininkai: Ruslanas Vartanovas Giedrius Dambrauskas, Stasys Sabalius, Evaldas Malelė, Augenijus Abarius, Darius Čepauskas, Vladimiras Naumčikas, Eugenijus Misiūnas, Viktoras Bukinas ir kiti.

V.Miškinis: Eduardas – treneris iš ateities

„Labai gerbiu talentingą žmogų, bet visuomet laikiausi tos nuomonės, kad Eduardas gal kiek ne laiku pasirodė mūsų padangėje. Tiesiog, jo sukaupta varžybų patirtis ir žinių bagažas buvo per daug progresyvūs. Manau, pirmame etape sportininkams buvo reikalingas darbas su kiek nuosaikesniu treneris, nes Eduardas su savo žiniomis buvo atitrūkęs keliais metais į priekį. Bet nuosaikesnio Vilniuje nebuvo, visa našta krito ant Eduardo pečių. Todėl, mano nuomone, tokia šokoterapija nebuvo palanki kai kuriems jauniems ir gabiems sportininkams, kuriems nepavyko atsiskleisti. Tokios mintys kyla apžvelgus iš nūdienos pozicijų imtynių retrospektyvą. Kita vertus, jis išugdė olimpietį, pasaulio ir Europos čempionatų dalyvius, įvairių stambių turnyrų nugalėtojus. Jis neabejotinai išjudino imtynių gyvenimą. Jis neabejotinai tapo imtynių bendruomenę vienijančia ašimi. Tai buvo fantastiškas laikotarpis Lietuvos imtynių istorijoje. Tik, pasikartosiu, Eduardui reikalingas buvo pagalbininkas“, – svarstė tuomet generaliniu sekretoriumi dirbęs Vladas Miškinis.

„Gerojo akmens“ dienoraštis

Pedantiškumu garsėjantis treneris kruopščiai saugo pagrindinę relikviją – savotiška Biblija tapusį dienoraštį. Subyrėjusiame pusstoriame sąsiuvinyje – visos Eduardo kovos. Pirmas įrašas padarytas 1962 metais. Jam patinka retsykiais pasklaidyti dienoraščio lapus ir atgaivinti prisiminimus. „Po kiekvienų varžybų rašydavau ne tik rezultatus ir varžovų pavardes. Dienoraštyje aprašydavau įdomesnes kovas, žymėdavusi treniruočių ciklus, netingėdavau braižyti įvairius grafikus bei lenteles, – pasakojo E.Fainšteinas. – Vos užmetus akį, nesunku pamatyti, kad daug varžybų, kuriose aš dalyvavau, vyko Estijoje. Labai patiko vykti į Estiją. Iki šiol jaučiu sentimentus šiai šaliai. Jie turėjo begalę įvairių turnyrų, o ir estų imtynių tradicijos yra labai turtingos. Tuo tarpu latviai nieko neorganizuodavo. Keista“.

Visai nesenai treneris prisėdo ir suskaičiavo, kad per savo karjerą varžybose ant imtynių kilimo kovojo 535 kartus. Įvertinus, kad dvikovos trukmė buvo 9 minutės, tai ant kilimo E.Fainšteinas praleido apie 4800 minučių.

Humoro jausmo nestokojančiam pedagogui sportinį gyvenimą kartas nuo karto paįvairindavo įvairūs juokingi dalykėliai. Neretai šypseną sukeldavo jo paties … pavardė. „Kaip nenusijuoksi, kai ant kilimo galynėtis kviečiamas Vainšteinas arba Rabšteinas ir panašiai. Jaunystėje dar apsidairydavau ir įsitikindavau, kad aš esu kviečiamas. Bet ilgainiui susitaikiau ir nepykdavau ant sekretoriato darbuotojų, kurie ir diplomuose priveldavo begalę klaidų. Juk esu geras, negaliu pykti. Ir tai užkoduota mano pavardėje – Fainštein vokiškai reiškia „geras akmuo“.

————————————————————-

Prieš du metus Jis palydėtas į pensiją tyliai, be jokios pompastikos ir iškilmių. Tiesiog uždarė salės duris. Uždarė, bet neužtrenkė. Jis kasdien žvilgčioja į dangų ir laukia kada pasitaisys orai, o jau tuomet belsis į kitame miesto krašte esančią imtynių salę. Jam reikalingas vaikų klegesys, nuo jaunų sportininkų aistrų įkaitusios salės tvaikas ir duslus mėtomų imtynių manekenų bumbsėjimas. Jis minėjo, kad apsilankymas imtynių salėje yra didžiausia dovana, kurios į nieką nekeistų.

Jūs, treneri, esate laukiamas salėje. Mums reikalingi Jūsų patarimai, gyvenimiška patirtis, įžvalgos, subtilus humoras ir meilė imtynėms.

Valdas Malinauskas