Imtynių bendruomenėje – skaudi netektis

Šiąnakt Anapilin iškeliavo Sigitas Lukavičius.

Lietuvos laisvųjų imtynių čempionas (1973 Panevėžyje) ir prizininkas (1972 Šiauliuose ir 1975 Vilniuje – II vieta; 1971 Panevėžyje – III vieta), imtynių treneris ir imtynių puoselėtojas mus paliko po sunkios ligos. Velioniui tebuvo 68-eri.

Lietuvos imtynių federacija reiškia užuojautą giminėms, draugams ir artimiesiems.

Ištrauka iš publikacijų apie S.Lukavičių

Dėl sporto tapo kitu žmogumi

Imtynėmis Sigitas susidomėjo dar būdamas mokinys. Eiti į treniruotes pasiūlė klasės draugas. Teko treniruotis pas klasikinių imtynių trenerį Anatolijų Bulatovą, paskui perėjo pas tragiško likimo Antaną Daujotą. „Jis perdavė norą dirbti, treniruotis. Matyt, įžvelgęs manyje trenerio talentą, kartais leisdavo vietoj savęs vesti kitiems sportininkams treniruotes“, – prisimena imtynininkas. 

Vaikystėje ir jaunystėje yra tekę išbandyti boksą, futbolą, krepšinį, baidarių irklavimą, regbį, rankinį. Tačiau imtynės traukė labiausiai.

„Mokykloje buvau sunkus vaikas. Mėgdavau pasimušti. Kai pradinių klasių mokytoja Zaleckienė paskyrė mane klasės seniūnu, tapau rimtu žmogumi“, – nusijuokia Sigitas.

Nors sėdėti prie vadovėlių Sigitui buvo kančia, tačiau grožinė literatūra labai traukė. „Ryte rydavau. Naktį pasislėpęs po antklode su žibintuvėliu skaitydavau“, – prisimena vyras.

Skaityti patinka ir dabar. Skaito ne tik grožinę, bet ir literatūrą sporto tematika. Visgi prisipažįsta, kad vis dažniau knygą atstoja kompiuteris. „Knygas dabar namo nešu savo dukroms. Noriu, kad jos skaitytų“, – sako laimingas dviejų mergaičių – šešiametės Atėnės ir vienuolikametės Austėjos – tėvas.

Šiauliuose gimęs ir augęs imtynininkas sako, kad buvo tikras gatvės vaikas. Trys broliai (Sigitas vyriausias) ir tėvai gyveno devynių kvadratinių metrų ploto kambarėlyje barake Kauno gatvėje. Skurdi buvo vaikystė, prisimena S. Lukavičius, po kambarėlį šmirinėdavo žiurkės, po nakties atsibusdavo sukąsti blakių. Gal todėl su broliais buvo mušeikos, kovojantys už vietą po saule, už geresnį kąsnį, už kiekvieną kapeiką.

Sportas brolių gyvenimą pakreipė teisinga vaga, o bėgant laikui suprato, kad mokslas taip pat svarbu.

Nusipelnęs treneris

Ne visą laiką S. Lukavičius gyveno ir dirbo Šiauliuose. Juokiasi, kad buvo ištremtas į Alytų. Ten gyveno tik metus, tačiau spėjo padėti dziudo pamatus, mokė vaikus sambo ir net pasiekė gerų rezultatų.

S. Lukavičius penkiolika metų gyveno Panevėžyje. Tai jam nebuvo svetimas miestas. Čia gyveno jo kilmingų šaknų turintys seneliai iš tėvo pusės. Prisimena seną namą, kuriame kažkada veikė krautuvė, o ant jos buvo užrašyta „V. Lukavičius“. Vėliau šį namą nugriovė.

Į Panevėžį Sigitą pakvietė dirbti laisvųjų imtynių treneriu, tačiau mechaniko diplomą turinčiam sportininkui kolūkyje teko padirbėti ir pagal specialybę.

Imtynininkas yra dirbęs Šiaulių „Vaire“, sporto metodininku Šiaulių mėsos kombinate, laisvųjų imtynių treneriu Šiaulių jaunimo sporto mokykloje.

Ilgus metus treneriu dirbęs S. Lukavičius sako, kad daugiau pasiekiama būtent su „sunkiais vaikais“. „Jie nėra blogi. Tiesiog jų energiją reikia nukreipti tinkamai“, – įsitikinęs nusipelnęs treneris.