Jei kas nors kur nors išgirsite, kad vienas geriausių Lietuvos graikų-romėnų imtynininkų, keliskart mūsų šalies čempionas Mindaugas Mizgaitis jau dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse, netikėkite. Jis buvo tik Atėnų žaidynėse, kurios, pasak Mindaugo, jam didelio įspūdžio nepaliko.
– Kodėl?
– Varžybos, ir tiek. Visas skirtumas, kad gyveni olimpiniame kaimelyje. Paskui, kai jau atvažiuoji į areną, kur rungėmės, jokių ypatingų pojūčių – ir sportininkai visi pažįstami, ir teisėjai matyti. Tiesa, ažiotažas, šurmulys didžiulis. Bet išeini ant kilimo, ir viskas tarsi kažkur dingsta: matai tik varžovą, prisimeni paskutinius trenerio nurodymus. Tiesa, kartais ir jie išgaruoja iš galvos, o tada jau blogai. Bet tas pats būna ir per Europos, pasaulio čempionatus. Atėnų grožybėmis džiaugtis nebuvo kada. Kitų varžybų irgi daug nemačiau – regėjau baidarininkų finalą, krepšinio rungtynes dėl trečiosios vietos. Štai ir viskas. Galgi Kinijoje, Pekine per olimpines žaidynes bus įdomiau.
-Tikiesi į jas patekti?
– Kaip gi kitaip. Žinoma! Ir ne tik Pekiną, bet ir į Londoną. Kas bus po Londono, jau nežinia. Dabar man dvidešimt šešeri metai. “Jau” ar “dar tik” – negaliu pasakyti, tačiau tikiuosi daug kur suspėti. Štai šiemet baigiu Lietuvos kūno kultūros akademijos keturis kursus. Esu bakalauras. Galvoju studijuoti toliau. Bet jau Vilniuje. Ką studijuosiu, irgi nežinau.
– Kas pačiam sportas?
– Dabar tai jau viskas. Ir būdas save išreikšti, ir pagrindinis užsiėmimas, ir visai neblogas pragyvenimo šaltinis, ir tam tikra pramoga, kai stebiu kokias nors varžybas.
– Su tokiu 190 cm ūgiu galėjai tapti ir krepšininku…
– Niekada. Man nepatinka krepšinis. Nepatinka, ir baigtas kriukis. Jame, mano manymu, per maža jėgos, agresijos. Labai jau viskas švelnu, moteriška. Kur kas mieliau žiūriu rankinį. Ten tai iš tiesų vyriškas, įdomus ir užkrečiantis žaidimas. Gaila, kad Lietuvoje jis taip nublėso. Tačiau sportų sportas man – tai futbolas. Aš ir pats buvau futbolininkas – žaidžiau Kauno rinktinėje. Tiesa, man tada tebuvo tik dešimt metų. Tačiau vis tiek – rinktinėje. Ir geri draugai mano – futbolininkai, klasiokai iš LOSC: Audrius Ramonas, Virmantas Lemežis, Dainius Saulėnas, Vitoldas Čepauskas, kiti. Visi dabar jau išsiblaškė kas sau – Audrius Marijampolėje, Virmantas vis dar “Žalgiryje”, Dainių priėmė Panevėžys, jis rado save “Ekrane”, o Vitoldą Čepauską – Estija. Tik aš vis Vilniuje.
– Kas buvo po futbolo?
– Po jo – lengvoji atletika. Iš tiesų nežinau, kodėl rutulio stūmimas ir disko metimas (dar yra ir kūjo metimas) vadinasi lengvoji atletika. Juk tai pati tikriausioji sunkioji. Bet, matyt, nuo amžių amžinųjų tokios tradicijos. Aš stumdžiau rutulį, mėčiau diską. Buvau Lietuvos jaunučių, jaunių ir jaunimo rutulio stūmimo ir disko metimo čempionas. Dar sykį, berods 1998 metais, dalyvavau Lietuvos suaugusiųjų čempionate, kur abejose rungtyse užėmiau trečiąsias vietas, nors ypatingai aukštų rezultatų nepasiekiau. Tačiau tie metai man buvo lemtingi, patyriau riešo traumą ir su vadinama lengvąja teko atsisveikinti. Iš LOSC neišvažiavau, tik pakeičiau “būrelio” pavadinimą – savo tėčio džiaugsmui tapau imtynininku. Vadinasi, teisinga patarlė, kad nėra to blogo, kurs neišeitų į gerą…
– Kas buvo paties pirmas imtynių treneris?
– Pats pirmas – Giedrius Dambrauskas, dabartinis Lietuvos imtynių viceprezidentas. Po to netrukus ir tėtis – Valentinas Mizgaitis, Lietuvos kūno kultūros akademijos absolventas, be to, pulkininkas leitenantas, Lietuvos kariuomenės sporto klubo viršininkas, – prisistatė. Jis dabar irgi mano treneris. Galiu dar pridurti, kad ir maniškio lengvosios atletikos trenerio Vytauto Burakausko treniruotės nenuėjo perniek. Per jas gavau gerą bendrą fizinį pasiruošimą, kuris išėjo tik į naudą.
– Jau kuris metas su Lietuvos graikų- romėnų imtynininkais triūsia garsus specialistas iš Baltarusijos Grigorijus Kozovskis. Kuo skiriasi jo treniruočių metodai nuo anksčiau regėtų ?
– Manau, kad didelių skirtumų aš tikrai neatskleisiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad šis treneris tikrai nuostabus ir kaip žmogus, ir kaip imtynių specialistas. Jo buvę auklėtiniai, dabar treneriai, Baltarusijoje ir dabar skina laurus stambiausiose varžybose. Šiam treneriui treniruočių “šiaip sau” – nebūna. Nieko praeinamo ir nereikalingo. Visos jos yra kryptingos ir tikslinės. Kiekvienam mūsų atletui viskas surašyta ant popieriaus – ką, kaip ir kiek reikia daryti, kad tobulėtum ne dienomis, o valandomis. Kad visų mūsų sporto šakų būtų tokie treneriai, tai lietuviai labai daug pasiektų tarptautinėje arenoje. G.Kazovskį iš kitų išskiria jo didžiulė atsakomybė už jam patikėtą darbą. Tą atsakomybės jausmą reiklus treneris sugebėjo perteikti ir visiems mums. O jk darbas tas iš tiesų sunkus, kruvinas – ir jau medaliai, ne tik Europos bei pasaulio jaunių, jaunučių ir jaunimo čempionatuose, bet ir ir suaugusiųjų varžybose.
– Kodėl M.Ežerskis nedalyvavo Lietuvos čempionate?
– Jis turėjo porą traumų, jas išsigydė, dabar jau intensyviai treniruojasi, baiminosi, kad per čempionatą traumos gali atsinaujinti.
– Ar pats ko nors bijai?
– Nežinau kodėl, bet kiekvieną kartą, nors skraidau dažnai, bijau skrydžių, ir tos baimės niekaip negaliu atsikratyti, niekaip nepriprantu. Kai skrendu, pavartau laikraščius. Kokios nors knygos lėktuve imtis nesiryžtu, negaliu sutelkti dėmesio.
– Kaip leidi savo laisvalaikį?
– Tai kad jo mažai lieka. Po intensyvių trenerio Kozovskio treniruočių pats geriausias laisvalaikis – tai miegas, pietų arba nakties. Po treniruočių galvoji tik apie lovą.
– Turite draugę ?
– Aš ne apie tokią lovą kalbu. Draugės nebeturiu. Turėjau, ilgai ir gražiai draugavome. Dabar – vienas. Tikras svajonių jaunikis. Tik aš ne viską pasakiau apie poilsį ir laisvalaikį. Vasarą labai patinka leisti laiką prie ežerų, pusiau žvejoti, pusiau ramiai ilsėtis, pabūti su gerais draugais. Kartais net į Angliją, turėdamas laiko, nukanku pas draugus. Galiu pasakyti, kad Londonas man nepatinka. Neįsivaizduoju, kaip ten anglai surengs olimpines žaidynes, siauros gatvės, eismas ne toks kaip visame pasaulyje…
– Bet juk tokios kelionės nepigu. Iš kur pinigai ?
– Užsidirbu. Irgi sporto padedamas. Esu vieno Vokietijos imtynių klubo komandos narys. Mūsų klubas dalyvauja Vokietijos imtynių bundeslygos aukščiausiojo diviziono čempionate. Užėmėme savo devynių komandų grupėje trečią vietą. Jau šią savaitę prasideda atkrintamosios varžybos ir dabar kiekvieną savaitgalį teks skraidyti į Vokietiją. Viską apmoka klubas. Pinigų užtenka ne tik kelionėms.
– Ar Vokietijoje imtynės populiarios?
– Ne tas žodis. Sako, kad tasai imtynių čempionatas Vokietijoje rengiamas jau nuo praėjusio šimtmečio dvidešimtųjų metų. Rungtyniaujame nedideliuose miesteliuose, tad žmonių prisirenka tiek, kad iki kilimo prasibrauti sunku – apie du – tris tūkstančius. Ten, kur mes varžomės, apie krepšinį niekas nė girdėti nėra girdėjęs. Tik futbolas ir mūsų imtynės. Bundeslygos čempionatas – neilgas: nuo spalio iki vasario. Komandoje – dešimt atletų dešimtyje svorio kategorijų. Tik du – vokiečiai, kiti, kaip ir aš, legionieriai: graikai, prancūzai, turkai.
– Kaip susišnekate?
– Išmokau angliškai, taip ir susikalbu. Šiemet, manau, pramoksiu ir vokiškai. Mat pasirašiau su klubu sutartį ir dar dvejiems metams. Klubo vadams patiko, kad per grupės varžybas laimėjau visas turėtas aštuonias kovas. Beje, mane jau kvietė ir į Iraną, garsėjantį savo imtynių tradicijomis. Bet kai visus pliusus ir minusus suskaičiavau, nusprendžiau dar palūkėti
– Ar sutinki pažįstamų atletų iš pasaulio ir Europos čempionatų ?
– Žinoma, kurgi jiems dėtis, jei nedalyvauti varžybose. Visi tie patys Vokietijoje, o iš kur bus kiti – ten jau elitas. Ir aš prie jo. Niekas nepaneigs, kad kiekvienos varžybos geriau negu dešimt treniruočių. Taip ir lavinamės.
– Į Kinijoje vykstantį pasaulio čempionatą vyksite kaip į žvalgybą prieš olimpines žaidynes?
– Kokią dar žvalgybą! Vyksime siekti rezultato. Juk ir man pagaliau reikia pelnyti kokį nors rimtą medalį! Jaučiu, kad bus įdomus ir sunkus čempionatas. Mačiau internete čempionato reklaminį klipą, netgi imtynininkų himnas sukurtas
– Ar randasi kartais per atsakingas varžybas nematytų neregėtų varžovų?
– Labai retai. Dabar štai iš kažkur atsirado vienas turkas. Vienas stiprus rusas priėmė Baltarusijos pilietybę. Dauguma – pažįstami.
– Ko pačiam kaip imtynininkui stinga labiausiai – ištvermės, jėgos, greičio ar dar ko nors?
– Dar ko nors… Manau, kad tai tik laiko klausimas – labiausiai stinga, ir ne tik man, patirties. Juk mes abu su kitu Mindaugu – Ežerskiu – per pačias atsakingiausias varžybas kelissyk pražiopsojome varžovų veiksmus ir pralaimėjome laimėtas dvikovas. Pats laikas tokio vaikiško žioplumo atsikratyti.
– Ar nemažas svoris (svorio kategorija iki 120 kg) nekliudo rungtyniauti ?
– Nė kiek. Aš juk dar ir buvęs lengvaatletis – greitas, staigus. Jei svorio būna per daug, tenka jį mesti. Prieš Lietuvos čempionatą numečiau devynis kilogramus.
– Kaip ?
– Labai intensyviai treniruojiesi, o mažiau valgai, mažiau geri, ir kilogramai tarsi patys ištirpsta. Be jokių pirčių. Be to, po pirties labai norisi gerti.
– Alaus ?
– Silpno alkoholio iš viso nepernešu, o stipraus – tuo labiau.
– Iš viso?
– Iš viso.
– Ką labiau mėgsti, kiną ar teatrą ?
– Kiną. Ypač patinka istoriniai filmai. Teatrui nebelieka laiko. Spektakliai būna nepatogiu metu, kai mums treniruotės.
– Kuo nustebino Lietuvos čempionatas?
– Niekuo. Jokių netikėtumų nebuvo. Nuo tada, kai Vilniuje dirba G.Kazovskis ir visa mūsų grupė, visi į Vilnių atsimuša kaip į sieną. Klaipėda, Kaunas aiškiai buksuoja.
– Ar patinka boksas?
– Jeigu geras – įdomu. Tačiau atstumia šlykštus, siaubingas teisėjavimas. Žiūri, žiūri, kaip daužo vieną kurį visus keturis raundus, o ranką pakelia ne to, kas daužo, bet to kurį sudaužė. Ir kaip taip gali būti !?
– Koks paties požiūris į sportinę garbę, šlovę, geriausiųjų, populiariausiųjų sportininkų dešimtukus?
– Visa tai – toji šlovė ir garbė – labai greitai praeinantys, ir visų greitai užmirštami dalykai, tad mano požiūris į tai – ramus, normalus – kaip į laikiną, nepastovų dalyką. Kai renkami geriausieji ar populiariausieji, niekaip negaliu suprasti rinkėjų kriterijų – kuo geresnė gražutė maratonininkė, kuri finišuoja toli toli po pirmųjų, už ketvirtą vietą pasaulio čempionate užėmusią septynkovininkę.Ir daugiau tokių pavyzdžių renkant atseit geriausius galima prisiminti.
– Ar turi savo sportininko idealą?
– Ne. Žmogus, kuriuo norėčiau sekti, tai tėvas. Jis man ne tik treneris, bet ir puikus pavyzdys, kaip, užsibrėžus didelį tikslą, reikia jo siekti ir pasiekti.
Ginas Pinigis