Socialinių tinklų platybėse aptikau savo darytą fotografiją, kuri sukėlė dvejopus prisiminimus. Nuotraukoje treneris Olegas Antoščenkovas ir Ramūnas Dagys (42 kg) 2007 metais Europos jaunių čempionate Varšuvoje. Beveik 8 kilogramai nukratyti, liko smulkmena – pora šimtų gramų, kurie netirpo tvankioje žmonių prigrūstoje saunos patalpoje. Ramūnas svėrėsi bene paskutinis – iš saunos suplūkusį tautietį treneris Olegas perėmė globon ir nuobodžiai darbavosi su rankšluosčiu. Vienu metu rodėsi, kad odos poros liks ant rankšluosčio drobės. Likus minutei iki check-out`o, Dagio kūnas, tiksliau kūnelis, nusausintas kaip ant Egipto piramidžių vėjo užneštos smiltys, ieškojo teisybės ant svarstyklių. Teisėjų „norma” buvo įstabiausias žodelis atletui, kuris tuoj pat liežuvį sudrėkino šlakeliu tyro vandens.
Kitą dieną varžybose buvo pilnas pravalas. Daugiau girgždantį dviratį primenantis karys ant kilimo sunkiai rinko raides savo kovos scenarijui. Vargo vakarėlis pasibaigė. Tikėtis, kad Ramūnas čempionate nuveiks kažką doro, buvo naivu. Tačiau atleto užsispyrimas neliko nepastebėtas. Tą vakarą sunkiai tramdėsi Olegas Antoščenkovas ir šluostydamas vėsų prakaitą nuo kaktos sau po nosim murmėjo, kad vienu metu prieš svėrimą ir pats buvo nuleidęs rankas. „Žinojau, kad tie keli lišni gramai yra didžiulė kančia atletui. Ką jis bedarytų, svoris nekrito. Aš jau buvau praradęs viltį. Kaip jis sugebėjo pasiekti normą, nesuprantu. Taip pat žinojau, kad toks svorio mėtymas iščiulps iš Ramūno visas jėgas, todėl nesitikėjau rezultato ant kilimo. Ramūnas buvo svarbi komandos dalis, todėl vien jau jo būvimas su komanda turėjo įtakos rinktinei. Tuo metu mums reikėjo dar labiau įsitvirtinti tarptautinėje imtynių arenoje ir įtvirtinti Lietuvos imtynių atgimimą. Todėl pilnai sukomplektuota rinktinė turėjo byloti, kad esame ne vienadieniai praeiviai, o rinktinė turinti potencialo ir ambicijų. Bet šioje situacijoje svarbiau buvo kitkas – Ramūnas nugalėjo save ir ta pergalė parodė didelį užsispyrimą, kuris ateity taps jo galingu įrankiu. Tiesa, po šio čempionato visuomet pasisakau prieš kategorišką svorio mėtymą jauniems sportininkams”, – lingavo galva treneris.
Po poros metų Ramūnas vyniojo ratus aplink pjedestalą Europos ir pasaulio jaunių ir jaunimo čempionatuose – grumtynėse mažuosiuose finaluose vis pritrūkdavo sėkmės, vis pritrūkdavo vieno žingsnio. Viską apvertė olimpiniai 2012-ieji.
Apskritai, tai vieni didingiausių metų imtynių istorijoje. Marius Knystautas (ne, klaidos nėra, trečią vietą užėmė Marius, o ne jo brolis Mantas Knystautas) ir Kristupas Šleiva sublizgėjo Europos jaunių čempionate; Vilius Laurinaitis į Lietuvą iš Tailando atgabeno antrą pasaulio jaunimo čempiono titulą; Mindaugas Ežerskis Serbijoje vykusiame Europos čempionate nukeliavo iki finalo ir iškovojo sidabrą, o Aleksandras Kazakevičius ten pat džiaugėsi bronza; galiausiai Aleksandras Kazakevičius Londone laimėjo olimpinę bronzą.
O kaip gi Ramūnas? Tą vasarą mūsų rašinio herojus Zagrebe galų gale peržengė psichologinį barjerą ir nugalėjęs varžovą mažajame finale laimėjo bronzos medalį. Su geru užtaisu R.Dagys vyko į Tailandą ir ten vėl krito pasaulio jaunimo čempionato kovoje dėl trečios vietos. Nepaisant šios sąlyginės nesėkmės, federacijoje nuotaikos pakilios ir Dagio rezultatai jokiu būdu nenublėso Europos ir olimpinių salvių triukšme.
Deja, Ramūno kelionė į 2013-us metus subuksavo. Imtynių prasme, žinoma. Atletas imtynių batelius pakabino ant vinies ir dingo kaip ežiukas rūke. Tiesa, po kurio laiko jis retkarčiais pasirodydavo kai kuriuose renginiuose stebėtojo rolėje, o kiek įsidrąsinęs vėl pasimatuodavo triko ir nerdavo į varžybų sūkurį. Šiemet Šiauliuose jis vėl kapojosi šalies čempionate. Akys degė, buvo sportinio pykčio, bet akivaizdžiai matėsi, kad grumtynės ant imtynių kilimo Ramūnui yra tik atgaiva sielai, malonumas, o ne žūtbūtinės kovos dėl išgyvenimo. Ne, tai tikrai ne tos kovos, kuomet pastaraisiais metais Ramūnas saloje kapojosi narve ar ringe dėl honoraro. Bet jo akys vis dar degė ir išdavė atleto apmaudą dėl pralaimėtos kovos. Jis išliko toks pats – kupinas sportinio pykčio ir kovotojo instinktų. Tačiau tuomet, prieš septynis metus jis priėmė sprendimą, o gyvenime, žinia, tuščią vietą greit įsavina jauni ir alkani.
Vartau dvylikos metų senumo Europos jaunių čempionato statistiką. Iš lengvasvorių šešioliktuko iki šiol pergales skina ir ryškiausiai sportinėje padangėje žiba pasaulio ir Europos čempionas azerbaidžanietis Eldanizas Azizlis, su lietuviais vis dar galynėjasi Europos vicečempionas baltarusis Pavelas Liachas, prestižinėse varžybose dalyvauja stiprūs imtynių vidutiniokai lenkai Grzegorzas Wanke ir Arkadiuszas Kulynyczius.
Manau, Ramūnas Dagys lengvai būtų įsipaišęs į šią kompaniją. Talentingam, veržliam ir aršiam lietuviui šiemet 27-eri. Tokijo žaidynių metu jis būtų savo sportinės brandos pike. O ką ten gali žinoti? Bet tai tik hipotetiniai pasvarstymai. Žmonės gyvena balansuodami – kažką randa, o kažką praranda. Visai tikėtina, kad pametęs imtynių pasaulį ir pasukęs kažkur, Ramūnas surado kažką tokio, ko niekados nebūtų radęs nei imtynių salėje, nei jos prieigose. Gal tai dvasinė ramybė, gal nauji iššūkiai, svajonės, galų gale meilė? O gal kažką iš tų norų puokštės ir salėje galima buvo rasti? Gal tiesiog nesisekė ieškoti?
Valdas Malinauskas