Vitalijus į Lietuvą atvyko prieš 35 metus. 1984 metų gruodį atvažiavo iš Irkutsko srityje esančio Angarsko, ir imtynių salėje rado triūsiančius trenerius Aleksandrą Lukičiovą ir Valerijų Pugačiovą.
„Ir vienas, ir kitas jau ruošėsi kelti sparnus iš tuometinio Sniečkaus, todėl perėmiau jų ūkį ir kibau į darbą. Treniravau vaikus ir pats dalyvavau šalyje vykusiose varžybose. Lietuvos čempionatuose teko galynėtis su stipriais varžovais Sauliumi Liaugminu, Aleksejumi Miačinu, Vidmantu Žibučiu ir Giedriumi Dambrausku. Jie buvo mano pagrindiniai konkurentai, bet porą kartų ir man nusišypsojo sėkmė – 1999 ir 2000 metais laimėjau šalies čempionatus. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atgaivinau savo pirmtakų tradicijas ir pradėjau rengti imtynių turnyrus. Pirmais metais juos vadinome „Naujametiniais“. Mano pastangas pastebėjo Visagino savivaldybė, kuri parūpindavo prizus nugalėtojams ir kitiems varžybų dalyviams. Jau kiek vėliau prigijo naujas varžybų pavadinimas – „Visagino taurės“ turnyras.
Taip trumpai galima būtų aprašyti patyrusio trenerio veiklą šalies imtynių padangėje. Tačiau tai tik matoma ledkalnio pusė. Vitalijus mažame provincijos miestelyje sugebėjo įdiegti meilę sportui, jo dėka imtynės Visagine yra kone pagrindinė sporto šaka. Vitalijus subūrė puikią imtynių bendruomenę, į kurios veiklą įsitraukė ne tik pergales šalies varžybose raškantys vaikai, bet ir visur gausiai savo atžalas lydintys tėvai bei seneliai.
„Daug kartų dėl lėšų stygiaus norėjau į viską numoti ranka, bet suvokiau, kad imtynės jau negrįžtamai mane prarijo ir tapo neatsiejama mano gyvenimo dalis, todėl ir dovanoju seniausios sporto šakos paslaptis norintiems ne tik aukštesnių rezultatų, bet ir tiesiog aktyvų gyvenimo būdą mėgstantiems vaikams. Kitaip sutrūnysime šiame mažame kiaute“, – kalbėjo jubiliatas.
Vitalijau, šalies imtynininkai spaudžia dešinę ir linki neblėstančio entuziazmo!