Netrukus imtynių pasaulį pasieks olimpinė pasiutpolkė. Vos už kelių mėnesių startuos neregėtos svarbos kvalifikaciniai turnyrai, kuriuose bus skaičiuojami reitinginiai taškai. „Pirmosios „Ranking Series“ varžybos – taip įvardinti atrankiniai turnyrai, startuos vasario 15 dieną. Gegužės pabaigoje, 31 dieną, vyks antrasis turnyras, o liepos 19 dieną UWW sukvies į paskutines, trečiąsias „Ranking Series“ varžybas.

Kaip  minėta, „Ranking Series“ renginiams bus suteiktas ypatingas statusas, kurio metu bus atrinkta dalis atletų, užsitikrinusių dalyvavimą Los Andželo olimpinėse žaidynėse. Dėl šios priežasties ženkliai padidės krūvis ir atsakomybė ant kilimo dirbantiems imtynių teisėjams.

Apie laukiančius iššūkius ir teisėjavimo tendencijas sutiko papasakoti jau 12 metų ant imtynių kilimo švilpiantis UWW I-os kategorijos teisėjas Vilius Adomaitis.

Gerbiamas Viliau, pirma kategorija yra svarus įvertinimas. Ar daug turime tokio lygio teisėjų šalyje ?

Šiandien turime penkis tarptautininkus. Dviese, aš ir Marius Baranauskas, esame I-mos kategorijos, Tomas Gricius, Karolis Lukomskis ir Nerijus Peleckis – antros.

Kaip sekasi tvarkytis?

Kadangi kitais metais prasideda „Ranking series“ turnyrai, kuriuose bus renkami reitinginiai taškai, kurie bus sumuojami atrenkant atletus ir atletes  į olimpines žaidynes, tai dviejų pirmos kategorijos teisėjų yra mažoka. Tikiuosi, kad Tomas Gricius artimiausiu laiku  bus paaukštintas iki pirmos kategorijos. Jei taip įvyks, trims mūsų teisėjams bus lengviau dirbti. Reikia žinoti, kad tik mažiausiai pirmos kategorijos teisėjai dirba pasaulio bei Europos čempionatuose pradedant U17 iki suaugusių. Pasikartosiu, dviem aplakstyti yra tikrai sudėtinga, bet patys pasirinkome tą kelią ir tenka suktis. Todėl ruošiame perspektyvai dar keletą jaunų teisėjų. Šiais metais dar į kvalifikacinius kursus nedeleguosime, o jau kitais metais ketiname siųsti. Norisi išugdyti po vieną tarptautininką per metus.

Ar nesvarstote apie moterų įtraukimą? Matau, jau ne pirmose varžybose teisėjaujančią Lauryną Banytę.

Taip, Lauryna jau mūsų komandos dalis. Varžybose ji jau išbandyta visose pozicijose – tiek kilimo teisėja, tiek kilimo vadove. Diskutuojam su ja, padedam, matome progresą. Kitąmet mėginsime kelti jos kvalifikaciją iki tarptautinio lygio, jei nepasiseks, palauksime dar metus. Deja, šiandien daugiau merginų, kurios būtų pasiryžusios eiti toliau, neturime. Ir tai nėra gerai. Matau tendenciją, jog UWW eina tuo keliu, kad ateityje prieis prie situacijos 50 prie 50. Teko girdėti apie nerašytą taisyklę, jog jau Los Andžele bus siekiama padidinti moterų-teisėjų skaičių iki 25 procentų.

Kaip, Jūsų nuomone, merginos teisėjos turėtų atsirasti?

Greičiausiai iš gatvės tikrai neatsiras. Didelė įtaka trenerių rankose ir galvose. Jie turėtų skatinti, kalbėti apie tokią galimybę, turėtų leisti teisėjauti savo vietinėse varžybose. Juk tai puiki perspektyva po sportinės karjeros tapti teisėja ir dirbti tarptautinėse arenose.

Praskleiskite, prašau, tarptautinio teisėjavimo virtuvės aplinką. Kas vyksta mums nematomuose užkulisiuose?

Gyvenimas juda į priekį ir teisėjų aplinkoje. Taip susidėliojo, jog pasikeitė UWW teisėjų vadovas. Dabar naujose pareigose darbuojasi turkas Leventas Senas (Levent Şen), kuris pakeitė kelis olimpinius ciklus teisėjams vadovavusį Antonio Silvestrį. Pagrindinė pertvarkos priežastimi skelbiama naujo olimpinio ciklo pradžia. UWW deklaruoja, jog nori ne tik mašinaliai pakeisti asmenį, o iš esmės modernizuoti teisėjavimą, didinti skaidrumą ir efektyvumą bei užtikrinti nuolatinį tobulėjimą. Pirmi susitikimai su Leventu Senu paliko gerą įspūdį, jis neagresyvus, linkęs išklausyti ir diskutuoti, korektiškai pasako pastabas ir, jei reikia pagiria. Kartu su naujo UWW Teisėjų komisijos vadovo atėjimu pasikeitė ir edukatoriai arba kitaip instruktoriai, tai yra sertifikuoti specialistai, kurie veda oficialius kursus ir mokymus visame pasaulyje. Tai svarbi grandis teisėjavimo sistemoje. Vienas iš jų yra čekas Vaclav Scheiner, kuris buvo atvykęs delegatu į Šiaurės šalių čempionatą Vilniuje. Su juo esu užmezgęs gerus santykius, gaunu daug vertingų pamokų. Taip pat jaučiu didelę pagarbą rumunui Ferencui Gyarmati, kroatui Zvono Očicui ir kitų šalių instruktoriams. Jie mielai padeda augti.

Žodis „pokyčiai“ yra abstraktus. Kas konkrečiai naudingo vyksta mūsų šalies teisėjavimo srityje?

Kadangi keičiasi kartos, vyresnio amžiaus delegatai ir UWW vadovai keičiasi, mums, mažesnės ir atsinaujinusios federacijos atstovams yra lengviau bendrauti, suprasti jų siekius. Savo ruožtu jie patys tik ką praėję visą kelią nuo nacionalinės kategorijos iki UWW teisėjų vadovų lygmens supratingiau žvelgia į mūsų darbą. Todėl natūralu, jog mums atsiranda motyvacija tobulėti, o to pasekmė – aš su Mariumi Baranausku gavome pirmas kategorijas, o Tomas Gricius, Karolis Lukomskis ir Nerijus Peleckis pakilo iki antros kategorijos. Žinoma, visa tai nebūtų pasiekta be Lietuvos imtynių federacijos prezidento Aleksandro Kazakevičiaus teigiamo požiūrio ir rūpesčio.

Praeityje federacija ne kartą buvo bausta už teisėjavimo reglamento pažeidimą, kuomet į turnyrą neatvykdavo teisėjai. Kaip dabar klostosi reikalai?

Palaikome glaudų ryšį su rinktinių treneriais ir dėkoju treneriams už informacijos pateikimą. Dabar iš anksto žinome, kur kas vyksta ir kiek dalyvių. Baudos būdavo skiriamos už tai, kad rinktinių treneriai nebendraudavo tarpusavyje ir registruodavo sportininkus savo nuožiūra, neatsižvelgę į reikalavimus teisėjavimui. Tarkim, atvykdavo trys klasikai, viskas tvarkoje, teisėjų nereikia. Tačiau jau kitą dieną atvykdavo laisvūnai arba merginos – iškart rašoma bauda, nes viršyta kvota už dalyvavimą be savo šalies teisėjo. Dabar iš anksto turiu planus, tarpusavyje su teisėjai suderiname išvykas ir, artėjant renginiui, dar kartą susiskambiname su treneriais ir kolegomis.

Ar galima kalbėti apie tam tikrų valstybių įtaką teisėjavime?

Hmmm (atsidūsta). Ar galima kalbėti apie įtaką, tarkim, Azerbaidžano, Irano, Kazachstano ar Turkijos? Bijau sumeluoti, bet turkai, iraniečiai, amerikiečiai, kazachai ir kitos didelės valstybės turi nuo 50 iki 100 tarptautininkų ir kiekviena iš šių šalių turi po kelis olimpinės kategorijos teisėjų. Žinoma, šios šalys su tokiu kiekiu teisėjų yra įtakingos. Tačiau nusileiskime ant žemės ir pradžiai lygiuokimės į estus. Šalis mažesnė, gyventojų dvigubai mažiau, o teisėjų trigubai daugiau. Manau, ši statistika kiek sumenkina mūsų įvaizdį. Visgi džiaugiamės, kad mūsų teisėjai matomi ir gerai vertinami, reiškia irgi turime įtaką.

Ar teisėjų korpusas yra bendruomeniškas?

Neseniai dirbau pasaulio jaunių čempionate Baku. Varžybų organizavimas buvo aukščiausiame lygyje, jaučiausi lyg suaugusių čempionate. Mus, teisėjus, nuo pirmos minutės šefavo vietiniai teisėjai. Gavome visokeriopą pagalbą ir dėmesį. Apskritai, kur bevažiuotume, esame pasitinkami priimančios šalies teisėjų. Tokiais momentais jaučiame bendruomeniškumą, suartėjimą, tampame draugais.

Pateikėte Azerbaidžano vaišingumo pavyzdį, ir, lyg tyčia, šios šalies delegacija negavo Lietuvos Respublikos vizų ir nedalyvavo tarptautiniuose „Sun City Open“ ir Rimanto Bagdono imtynių turnyruose, kurie vyko Šiauliuose.  Kaip jus vertinate šią situaciją?

Pats faktas žiauriai nemalonus. Be abejo, visų pirma reikia žinoti visas aplinkybes. Tačiau, palyginimui, pats, kaip minėjau, vykau į Baku ir elektronines vizas susitvarkiau greitai ir be problemų. Manau, nei vienam europiečiui nekilo jokių problemų šioje vietoje. Kuomet tokia imtynių šalis kviečiama į turnyrą sutinka atvykti ir viskas užlūžta biurokratiniame lygmenyje, yra labai apmaudu. Azerbaidžanas, kaip ir Turkija ar Armėnija, ar Gruzija pakelia bet kokių varžybų lygį. Tokių šalių dalyvavimas imtynių turnyruose labai naudingas mūsų sportininkų meistriškumo augimui.

Paminėjote du tarptautinius turnyrus, sujungtus į vieną festivalį Šiauliuose. Kaip pavyko atidirbti?

Džiugu, kad laiko surado visi mūsų tarptautininkai išskyrus Karolį Lukomskį, kuris dėl asmeninių priežasčių negalėjo atvykti. Tikrai geras renginys, įdėta daug darbo, trenerio Aivaro Kaselio dėka atvyko dešimt komandų, tačiau turiu pastabų mūsų šalies treneriams, kurie nesugeba arba nenori atvežti savo auklėtinius į tokio lygio varžybas. Kada dar rasis proga pačiupinėti pajėgius moldavus, kanadiečius, ukrainiečius ir panašiai. Varžybos pašonėje, praktiškai kieme, ko dar reikia. Nesuprantu.

Prieš dvi savaites į Latvijoje vykusį „Dinaburg Cup“ turnyrą buvo kviečiami tik pirmos tarptautinės kategorijos teisėjai. Kaip vertinate tokį sprendimą? Ar tai nėra žemesnės kvalifikacijos arbitrų ignoravimas?

Manau, tai yra paskata stengtis žemesnių kategorijų teisėjams. Pats buvau kviečiamas, bet dėl objektyvių priežasčių negalėjau nuvykti į Daugpilį, tačiau iš atsiliepimų žinau, jog lygis buvo aukštas. Džiaugiuosi už kolegas, kurie gavo orų atlygį už savo profesionalų darbą. Tai nėra nauja praktika, pavyzdžiui, Gruzijos čempionatuose teisėjauja tik olimpinės kategorijos teisėjai. Toks organizatorių požiūris pakelia varžybas į aukštesnį lygį, o tokiu sprendimu gali pasimėgauti tiek dalyviai, tiek žiūrovai.

Dėkui už pokalbį!

Valdas Malinauskas

Valdo Malinausko nuotraukos