P.Abelkis: „Likimą paguldžiau ant menčių“

„Kaip gyvenime turi elgtis, kad nieko nesigailėtum? Susirasti mylimą darbą. Nors prakeikti gali Staliną, aš dėkingas jam, kad su atimtais dokumentais man neleido studijuoti. Jeigu būčiau baigęs mechanizaciją, būčiau su ja užsiknisęs kokiame kolūkyje“, – sakė klasikinių imtynių tarptautinės kategorijos teisėjas klaipėdietis Petras Abelkis, išugdęs šimtus šalies sportininkų. Sausio 10 dieną jis paminėjo 80 metų sukaktį.

Sulaukęs garbaus amžiaus jūs nepasiduodate, vairuojate automobilį, mankštinatės, valgote sveiką maistą. Ir žaidžiate šachmatais.

Kiekvieną rytą iki pusės apsipilu šaltu vandeniu ir, atsidaręs balkoną, basas darau Tibeto sveikuolių pratimus. Valgau labai mažai mėsos. Man Sibire yra sugadinta sveikata: buvau peršalęs kojas, įgijau sąnarių reumatą, be to, du kartus širdis operuota.

Kai atsigręžiate į nugyventus metus, koks ryškiausias įvykis pirmiausia iškyla?

Man ryškiausias momentas tai, jog 1967 metais suteikė nusipelniusio LTSR trenerio vardą, paskui 1970 metais mane išrinko respublikos Imtynių federacijos pirmininku (dabar prezidentais vadinami) ir man teko važinėti į sąjunginį sporto komitetą, spręsti įvairius reikalus. Aštuonerius metus dirbau Respublikos rinktinės treneriu. Iškyla prisiminimas, kaip prieš Monrealio olimpines žaidynes buvome iškviesti į olimpinę bazę kalnuose 5 kilometrai virš Jerevano. Aš pavėlavau į tą lėktuvą, kuris nukrito ir sudužo 1971 metų gruodžio 19 dieną. Bazę įrengė kalnuose, nes ten oras visai kitoniškas, mažiau deguonies – sportininkai gauna krūvius apsunkintomis sąlygomis ir ugdo ištvermę. Dar gerai prisimenu, kaip Klaipėdoje suorganizavau TSRS profsąjungų graikų-romėnų imtynių čempionatą, o mano auklėtinis nugalėjo.

Kokia buvo jūsų vaikystė Telšių rajono Pabredumės kaime?

Mėgau gimnastikos prietaisus. Esu ūkininko sūnus, reikėjo bandą ganyti, namų apyvokos darbus dirbti. Kai tėvas užsiimdavo sėjomis, reikėjo „biržyti“ – užbrėžti liniją. Nežinau kodėl, bet naktimis mindavo linus. Vokiečių laikais, kai buvau aštuonerių metų, man reikėjo varyti arklį aplinkui „dislių“; jį apžergęs, vis pakeldavau kojas, bet kartą pamiršau ir man nuo pat kelio iki čiurnos sąnario tą koją suspaudė, išvirto „mėsos“… Tai naktį tėvas vežė mane 25 kilometrus į Mažeikius, nes Sedoje nebuvo rentgeno. Ligoninėje išgulėjau 9 savaites.

Kai buvote ketvirto skyriaus gimnazistas, šešiolikos metų, jus su dviem broliais, seserimi ir pamote ištrėmė į Sibirą. Tėvų jau nebuvo gyvų.

Žemės tėvas turėjo 30 hektarų. Šeima du kartus slapstėmės kas kur. Sklido gandai, kad tie, kurie įtraukti į sąrašus išvežti, nors 10-20 metų praeis, vis tiek bus gaudomi po vieną ir vežami. Mes jau buvome iš ūkio iškraustyti ir glaudėmės pas mažažemius, tai susirinkome visi, leido pasiimti kumpius, tai išgelbėjo nuo bado. Gyvuliniais vagonais mėnesį važiavome į Irkutsko srities, ten barža perkėlė per Angaros upę ir liepė užsikurti laužus. Rytą suvažiavę kolūkių pirmininkai rinkosi stipriausius darbininkus. Karaguno kolūkyje baigėsi maistas, o Stalino laikais negalėjai net iš laukų rinkti grūdus.

Kiekvieną mėnesį atvažiuodavo komendantas ir tikrino, ar nėra pabėgusių. Vietos gyventojai mus, žemdirbius, vadino banditais, tai komendantas leido už tai duot į snukį, kai kas bandė su šakėmis gintis. Mūsiškiai parodė, kaip su gyvuliais elgtis, nes vietinių kiaulės buvo alkanos kaip šernai, vien kaulai ir oda, mito tik ražienomis ar ką rado lauke. Sibiriečiai valgė truputį pavirtą arba žalią mėsą.

Mane privertė dieną naktį šimto karvių bandą ganyti, o tas irgi kėlėme už uodegų, kad eitų, nes nebuvo šieno. Būdavo, iš ryto išvarau, pietums melžimui parvedu, pasnaudžiu, vėl išvarau. Vilkai staugdavo, tai mes su buriatu-mongolu abiejuose bandos galuose uždegdavom laužus.

Jums leido lankyti mokyklą, o kur paskui stojote?

Mokiausi dešimtoje klasėje, kai 1953 metais mirė Stalinas. Visi mokytojai ir mokiniai nežmoniškai verkė to piktadario, tik mano draugas lietuvis juokėsi, turėjau jam kumštį parodyti, nes bijojau, kad jį nubaus. Nepriėmė į Žemės ūkio institutą, Mechanizacijos fakultetą, nes dokumentų dar neturėjau. Einu Irkutske Karlo Markso gatve ir pamatau Fizinės kultūros technikumą. Ten priėmė į gimnastikos klasę.

Irkutske vyko ir imtynių jaunių pirmenybės, o jie neturėjo mano svorio imtynininko, paėmė, tai aš užėmiau antrą vietą. Vieną dieną eidavau į gimnastikos, kitą – į imtynių treniruotes. Paskui išsiuntė prie Baikalo ežero dirbti sporto instruktoriumi mokykloje.

Po 8,5 metų grįžote į Lietuvą, bet buvusiems tremtiniams niekas darbo nedavė.

Ieškojau darbo visuose miestuose. Pagaliau Klaipėdos sporto komitete apsidžiaugė, kad esu gimnastikos ir imtynių  specialistas ir priėmė į karininkų namus masinio sportinio darbo instruktoriumi. Įsivaizduojate, davė leidimą eiti į karinius dalinius pas pulko vadus, dirbau ir su jų šeimų vaikais. Pradėjo kilti imtynių ir gimnastikos rungtynių rezultatai. Buvau apsikrovęs darbais, ir tik po kelerių metų susipažinau su žmona karininkų namų šokiuose.

Koks buvo kelias į didįjį sportą?

1967 metais respublikos jaunių pirmenybėse septyni mano auklėtiniai tapo čempionais, vėliau – ir kitose spartakiadose. Tada ir suteikė nusipelniusio trenerio vardą. Atvažiuodavo specialistai iš Maskvos, mokėmės technikos seminaruose Leningrade, o paskui Tbilisyje laimėjome prieš dažną Tarybų Sąjungos prizininkę baltarusių komandą.

Kuo patrauklus graikų-romėnų imtynių sportas?

Patrauklios yra visos imtynės, kurie jas mėgsta. Klasikinės imtynės dabar vadinasi graikų-romėnų imtynėmis kaip senovėje. Yra metimai, kai neleidžiama permesti priešininko per koją, jos pakišti, yra įvairūs pasukimai, pasodinimai, metimai išsilenkus, metimai per krūtinę. Kai susitinka skirtingo paruošimo imtynininkai, gali pamatyti labai įdomią techniką – tiesiai į padanges eina metimai. Visose imtynėse priešininką reikia guldyti ant menčių.

Jums puikiai sekėsi teisėjauti, per tiek metų neturėjote nė vienos nuobaudos.

Man pradėjo gerai sektis, nes respublikoje nebuvo kvalifikuotų graikų-romėnų, laisvųjų imtynių teisėjų. Po metų man suteikė respublikinę teisėjo kategoriją, o vėliau nuvažiavau į sąjungines sporto pirmenybes, pradėjau teisėjauti, ir nors iš pradžių buvo nejauku, jokių priekaištų nesulaukiau. Kai tapau imtynių federacijos pirmininku ir dirbau su respublikos rinktine, nuvažiavau į Maskvą, paprašiau, kad jaunių pirmenybes rengtų Klaipėdoje. Po to man suteikė sąjunginę teisėjo kategoriją. Mane pradėjo kviesti į visas pirmenybes – suaugusiųjų, jaunių, jaunimo, ir suteikė tarptautinę teisėjo kategoriją. 1980 metais iškvietė teisėjauti į olimpines žaidynes Maskvoje. Po metų Vilniuje vyko didysis tarptautinis turnyras, ir salėse buvo teisėjai iš visų šalių: japonai, graikai, anglai, mane paskyrė vyriausiuoju. Manau, tai mano didelis pasiekimas, kad per 10 teisėjavimo metų negavau nė vienos nuobaudos, buvau pasižymėjęs kaip objektyviausias. Apvažinėjau visas buvusios imperijos sostines.

Ar teko gatvėje panaudoti imtynininko gebėjimus ginant žmogų nuo užpuoliko?

Neteko. Vienas dalykas, aš iš Sibiro grįžau su pažeista širdimi, ir man vieni daktarai leido treniruoti, kiti – neleido. Būdamas gimnastas turėjau gerą koordinaciją, visuose seminaruose greitai išmokdavau naujų veiksmų.

Nors esate sportininkas, girdėjau, mėgstate lankyti teatrą?

Aš ir draugę turiu, kadangi mano žmona prieš keturiolika metų mirė, daktarę, tai kartu visur einame. Ypač ji mėgsta Muzikinį teatrą. O kai buvome spartakiadoje Almatoje, visą komandą nusivedžiau į garsios dainininkės koncertą. Visus tai įkvėpė.

Girdėjau, esate tolerantiškas senelis?

Dabar su Urte rečiau susitinkame, o šiaip netrūkdavo kalbos apie viską. Norėjo būti odontologe arba plastikos chirurge, bet pamilo, ištekėjo ir kol kas yra šeimos žmogus.

Ivona Žiemytė

„Vakarų ekspresas“