Ant imtynių kilimo – brolių Venckaičių odisėja

Jei Vilniaus „Sportimos” manieže, kur treniruojasi geriausi šalies imtynininkai, sušuktumėte Venckaičio pavardę, į jus vienu metu atsisuktų net trys vyrai. Dešimties vaikų šeimoje Tauragėje užaugę mėlynakiai broliai Valdemaras (29 m.), Edgaras (27 m.) ir Darius (16 m.) tiki, kad Venckaičių pavardė ant graikų-romėnų imtynių kilimo skambės dar ilgai.

Vyriausieji broliai Valdemaras ir Edgaras Venckaičiai jau kovėsi ant olimpinio imtynių kilimo. Valdemaras – 2008-aisiais Pekine, Edgaras – praėjusią vasarą Londone.

Broliai viliasi, kad jų pėdomis einantis jaunėlis Darius irgi pratęs olimpinę Venckaičių odisėją, galbūt juos net aplenks – iškovos išsvajotą olimpinį medalį.

Jo labiausiai ir trūksta Venckaičių medalių kolekcijoje.

Tauragės pakraštyje gyvenančių Genutės (52 m.) ir Stepono (53 m.) Venckaičių svetainės sekcijoje kabo daugybė sūnų iškovotų medalių ir apdovanojimų.

Venckaičiai sako, kad čia ne visi – dalis jau puošia Vilniuje įsikūrusių Valdemaro ir Edgaro namus.

Šalia gausybės trofėjų įrėmintas ir britiško laikraščio puslapis, kuriame įamžinta Edgaro olimpinės kovos akimirka. Ji pripažinta geriausia tos dienos nuotrauka.

Keturių kambarių bute, kuriame užaugo broliai imtynininkai, sukaupta nemaža krūva laikraščių ir žurnalų apie jų sporto laimėjimus. Kai kurios iškarpos jau pageltusios.

„Iš pradžių skaičiuodavau medalius, bet paskui pamečiau skaičių”, – šypteli mažakalbis imtynininkų tėvas Steponas.

Tiesa, ne visi apdovanojimai geriausiai sporto pasaulyje žinomų vyriausiųjų Venckaičių.

Visos šios šeimos atžalos – sportiškos. Kas greitai bėga, kas gerai žaidžia tenisą, kas galingai grumiasi ant imtynių kilimo.

„Sunkus gyvenimas ir žemės ūkio darbai užgrūdina. Visi vaikai nuo mažens dirbo. Matyt, dėl to ir tos sveikatos daugiau”, – svarstė dešimt vaikų užauginusi G.Venckaitienė.

Gausios šeimos gyvenime – ne vien auksu tviskančių medalių spindesys. Šeimos galva Steponas uždarbiauja imdamasis įvairių viešųjų darbų, už iš savivaldybės gaunamas pašalpas prižiūri gatvę, surenka šiukšles.

„Vyresnio amžiaus žmonėms Tauragėje dėl darbo sunku”, – atsidūsta namų šeimininkė G.Venckaitienė.

Jei ne nedidelis ūkis, kukliai gyvenančiai didelei šeimai pragyventi vien iš pašalpų būtų neįmanoma.

Netoli namų esančiame tvarte Venckaičiai augina gyvulius – avis, kiaules, karvę, vištas, žąsis, kalakutus. Šalia yra ir 5 arai žemės.

Juose Venckaičiai užsiaugina daržovių, kurių gausiai šeimai pakanka visus metus. Ūkyje pluša visi šeimos nariai. Norėdami užsidirbti savo reikmėms, mažieji Venckaičiai vasaromis ravi ir kaimynų daržus, žiemą kasa sniegą. Tik Vilniuje įsikūrę imtynininkai nespėja tėvams padėti nudirbti ūkio darbų.

Profesionalių sportininkų grafikas įtemptas. Treniruotės – du kartus per dieną po pusantros valandos. Laisvadienis – tik sekmadienį.

Jei šventinė diena išpuola darbo dieną, sportininkai nepoilsiauja, o skuba į treniruotes. O kur dar dažnos stovyklos užsienyje, varžybos.

„Pasiilgstame šeimos. Kai visi susirenkame per Kalėdas, namai būna pilni šurmulio. Jei šeimoje būčiau vienas, būtų liūdna.

Dabar tai vienas prieina, tai kitas – tikras širšių lizdas”, – juokėsi į gimtinę retai sugrįžtantis Edgaras.

Visa šeima prie vieno stalo susėda tik porą kartų per metus.

„Mažieji nuolat klausinėja, kada parvažiuos Valdelis, Edgariukas, Dariukas. Nors išdykėliai ir sulaukia griežtesnio vyresnių brolių žodžio, vis tiek visada jų laukia”, – šypsojosi G.Venckaitienė.

Tomis progomis Genutė iš šaldiklio traukia gardžiausius kąsnelius – savo pačių užaugintas žąsis, kalakutus, vištas. Savo užaugintų gėrybių krepšius prikrauna ir Vilniuje gyvenantiems imtynininkams.

Kai per šventes kuklių, bet vaišingų Venckaičių namuose susirenka visi vaikai, svetainėje tenka statyti du stalus, o vakare visiems sugulti lovų neužtenka. Kai kam tenka miegoti ir ant čiužinių, patiestų ant žemės.

Keturių kambarių bute per šias Kalėdas prie Venckaičių stalo sėdėjo 16 pačių artimiausių žmonių – visi vaikai, Valdemaro ir Stepono gyvenimo draugės bei dvi jų dukrytės.

Pusantrų metų Valdemaro Amelija ir metų neturinti Stepono Elija – didžiausias Venckaičių džiaugsmas.

„Visi nori jas palaikyti. Net pykčių buvo – mažųjų nepasidalijo”, – juokėsi Genutė.

Ramybės Venckaičių namuose Tauragės pakraštyje nėra net ir praėjus šventėms.

„Kaimynų klauskite, kas čia pas mus dedasi – skamba visas namas”, – juokėsi gyvenimo be jokio šurmulio neįsivaizduojanti moteris.

Tėvų namuose auga dar keturi moksleiviai – 15-metė Aušrinė, 14-metė Liutaura, 12-metis Tilius ir 11-metis Mindaugas.

25-erių Steponas gyvena netoliese esančiame Mažonų kaime. Šiame kaime gimė pirmieji keturi Venckaičių sūnūs. Steponui, kaip ir vyresniems broliams, buvo pranašaujama šviesi imtynininko ateitis.

Tačiau gydytojai dėl įgimtos širdies ydos Lietuvos jaunimo čempionui uždraudė sportuoti.

Dėl širdies problemų sporto vos neteko atsisakyti ir Londono olimpinėse žaidynėse 7-ąją vietą užėmusiam Edgarui. Paauglystėje jam buvo diagnozuoti širdies ūžesiai. Dėl jų vaikinas ne iškart pakliuvo į Vilniuje esantį olimpinį sporto centrą.

„Edgariukas visą kelią iš autobusų stoties iki namų ėjo verkdamas, kai sužinojo, kad nėra kviečiamas į Vilnių”, – prisiminė sportininko motina.

Laimė, po poros metų ūžesiai dingo, ir užsispyręs Edgaras važiavo paskui vyriausiąjį brolį į Vilnių.

Steponui sporto teko atsisakyti visiems laikams. Dabar jaunas vyras su gyvenimo drauge Jūrate augina dukterį Eliją, dirba degalinėje ir Kaune neakivaizdžiai studijuoja miškininkystę.

Laikinojoje sostinėje studijuoja ir seserys Gintarė su Lilijana. 23-ejų Gintarė šiemet baigs ekonomikos magistro studijas.

Puikiai besimokanti studentė jau dirba vienoje Kauno įmonėje buhaltere, tad finansinės tėvų paramos jai nebereikia.

Grįžusi į gimtuosius namus Gintarė – nepakeičiama motinos pagalbininkė virtuvėje. 19-metė Lilijana pirmus metus kremta socialinius mokslus.

Penkių vaikų šeimoje užaugusi Genutė ir dviejų vaikų šeimoje užaugęs Steponas niekuomet nesvajojo apie tokią gausią šeimą.

Juokdamasi Genutė sako: „Taip išėjo – pasipylė netyčiukų.”

Moteris džiaugėsi, kad nė karto nesulaukė iš vyresnių vaikų priekaištų dėl vis gausėjančios šeimos. Vyresnieji nė neprašomi padėjo prižiūrėti mažuosius.

„Gal todėl visi tokie draugiški, vienas kitą labai myli”, – svarstė G.Venckaitienė.

Tačiau savo atžaloms susilaukti tiek daug vaikų Genutė nelinkėtų. Užauginti tokį būrį vaikų – sunkus darbas. Vien kiek valgio visiems reikia prigaminti, skalbinių išskalbti.

Pavyzdžiui, kas kartą Genutė verda 5 litrų puodą sriubos. Bulvių prireikia net puskibirio.

Visos Venckaičių atžalos užaugo paragavusios mamos beržinės košės. Pavyzdžiui, olimpietis Valdemaras pylos gavo, kai vaikystėje įkrito į tvenkinį lūžus ledui.

Jei ne kaimynų berniukas, neaišku, ar būsimasis sportininkas pats būtų išsikapstęs iš vandens.

„Visiems vaikams yra nutikę panašių dalykų. Dėl to, matyt, taip greitai ir pražilau”, – dabar jau juokėsi moteris.

Nors vaikai ir padykę, Genutė tikina nė dėl vieno niekada neraudonavusi. Ir didžiuojasi ji visais vienodai. Ne tik tais, kurie garsina šeimos pavardę šalies ir pasaulio sporto varžybose.

„Visuomet vaikams sakau, kad išliktų kuklūs. Kuo čia girsiesi? Juk yra ir pergalių, ir pralaimėjimų. Žvaigždžių pas mus namuose nėra.

Visi mano vaikai geri. Daug rūpesčių nekėlė.

Su Valdeliu mažiausiai rūpesčių buvo. Jis – ramiausias”, – pasakojo Lietuvos imtynių čempionų motina.

Tiesa, būtent ramusis Valdemaras vaikystėje nepaisydamas motinos draudimų pradėjo lankyti imtynių treniruotes. Berniukas į treniruotes pas trenerį Joną Sabutį tris kilometrus bėgdavo paslapčia nuo tėvų.

„Buvau uždraudusi eiti į imtynes. Turėjo problemų dėl sveikatos, akys buvo silpnos. Nenorėjau, kad dar labiau sau pakenktų. Bet kur tu uždrausi. Parėjęs iš treniruotės sakydavo, kad futbolą žaidė.

Paskui jį visi kaimo berniukai būriais į imtynes ėjo. Po kurio laiko visi vienas po kito atkrito, liko vienas Valdukas. Vėliau paskui brolį pasekė ir Edgaras su Steponu”, – pasakojo Genutė.

Imtynės broliams susuko galvą. Paaugliai tarpusavyje galynėdavosi ir namie. Kartą žaisdami imtynes broliai namuose sulaužė lovą. Apie šią šunybę vaikinai tėvams prisipažino tik po daugybės metų.

Paklausti, ar dabar tarpusavyje susiima, imtynininkai tik šypsosi.

„Viskuo pasidalijame. Nėra dėl ko grumtis”, – sakė Valdemaras.

„Vaikystėje su Valdemaru gal ir pasipešdavome, bet dabar, kai abu suaugę, tokių dalykų nebūna.

Tik ant kilimo kartais susiimame, vienas kitą pamėtome, palaužome.

Bet ne iš pykčio, o dėl sportinio intereso”, – pasakojo šviesiaplaukis Edgaras.

Kuris laimi? „Draugystė”, – juokdamiesi vienbalsiai atsakė broliai.

Vyrai tikina niekuomet nesivaržę ir dėl merginų dėmesio. Valdemaras su gyvenimo drauge Giedre, buvusia rankininke, augina pusantrų metų dukrelę Ameliją.

Merginą turi ir Edgaras. Tiesa, tėvams jos kol kas nepristatė.

Motina džiaugiasi, kad Valdemaras ir Steponas kuria savo gyvenimą su šauniomis moterimis.

Nors Valdemaras ir Steponas neskuba sumainyti aukso žiedų su savo vaikų motinomis, Genutė jas vadina marčiomis.

„Dabar visi naujamadiškai gyvena. Sakau, kad būtų gerai susituokti, bet kas mamos klauso”, – šyptelėjo Genutė.

Valdemaras, Edgaras ir Darius namus paliko būdami paaugliai.

G.Venckaitienė neslepia – išleisti sūnus į Vilnių nebuvo lengva. Ypač pirmąjį Valdemarą.

Šešiolikmetis paauglys iš provincijos sostinėje kelerius metus gyveno vienas. Dažnai aplankyti sūnaus tėvai neturėjo galimybės.

„Tik susiskambindavome, paklausdavome, kaip sekasi, ar neapleido mokslų. Bet Valdelis pats susitvarkė, o vėliau ir Edgariuką prižiūrėjo.

Dėl to Darių šiais metais į Vilnių išleidau lengvesne širdimi”, – kalbėjo imtynininkų motina.

„Pamenu, kaip mama verkė mane išleisdama į Vilnių. Laukė, kada sugrįšiu. Bet man pasisekė įsitvirtinti Vilniuje”, – džiaugėsi Londono olimpinių žaidynių dalyvis Edgaras.

Uždrausti vaikams siekti savo svajonės Genutė nedrįso. Tik paslapčia vylėsi, kad sūnūs sugrįš.

Apie tai, kad vieną dieną jų pomėgis padės ne tik užsidirbti duonai, bet ir pamatyti pasaulį, garsinti gimtinės vardą, moteris nė nepagalvodavo.

„Kaime veiklos nėra. Ką jie čia veiktų? Nors ir labai sunkus jų pasirinktas kelias, jis vis tiek geresnis”, – svarstė G.Venckaitienė.

Moteris žino, kaip būna sunku, kai tenka atsisakyti svajonės. Ji pati jaunystėje svajojo siekti mokslo aukštumų. Gal todėl labiau nei sporto laimėjimais moteris didžiuojasi vaikų mokslo rezultatais.

„Vaikų mokslais labiausiai ir giriuosi. Man pačiai sekėsi mokslai. Iki šiol patinka skaityti knygas. Gaila, kad jaunystėje nebuvo galimybių mokytis toliau”, – atsiduso G.Venckaitienė.

Moteris bando atsigriebti dabar, kai didžioji dalis vaikų paliko namus.

Sutvarkiusi namus, išvirusi visiems valgyti, aplankiusi slaugomą 86-erių motiną, sužiūrėjusi laikomus gyvulius Genutė skuba į Tauragės trečiojo amžiaus universitetą.

Ten ji mokosi anglų kalbos, kompiuterinio raštingumo. Tiesa, kompiuterio Venckaičių namuose nėra.

Kai mažiesiems Venckaičiams reikia kompiuterio namų darbams atlikti, jie skuba pas netoliese gyvenančius draugus.

Vyriausiasis Valdemaras savo kompiuterį perdavė studentėms seserims. Edgaras savo kompiuteriu dalijasi su Dariumi.

„Valdelis su Edgariuku labai geri jaunesniems broliams ir seserims. Kai reikia, pasako jiems griežtesnį žodį, bet ir lauktuvių parveža.

Edgaras, grįžęs iš Londono, mažiesiems broliams parvežė sportinių drabužių, kuprinių.

Iš Tauragės savivaldybės gavęs 500 litų premiją ją atidavė mažiesiems broliams, kad šie nusipirktų treningus”, – pasakojo G.Venckaitienė.

Pas kaimynus perskaityti naujienų apie sūnus skuba ir Genutė. Nenorėdami jaudinti motinos imtynininkai apie savo traumas jai nepasakoja.

Kai prieš penkerius metus Edgarui Europos čempionate Bulgarijoje išniro klubas, apie sūnaus nelaimę G.Venckaitienė perskaitė internete.

„Tą kartą Valdukas iškovojo trečiąją vietą.

Taip dėl jo džiaugiausi. Tik staiga perskaitau, kad Edgaras papuolė į ligoninę. Kiek aš tada verkiau”, – prisiminusi vėl susigraudino Genutė.

Dažniausiai sūnų kovas Venckaičiai stebi per televizorių arba apie jas perskaito laikraščiuose, internete. Važiuoti į varžybas visai šeimai – brangus malonumas.

Sausio 18–20 dienomis Panevėžyje Lietuvos čempionate kovosiantys Edgaras ir Darius tikėsis išvysti nors kelis šeimos narių veidus. Broliai neslepia – smagu jausti artimiausių žmonių palaikymą.

Čempionate nesikaus, bet jaunesnius brolius būtinai palaikys Valdemaras. Tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete kūno kultūros bakalauro laipsnį apsigynęs vyras po Londono žaidynių ėmėsi naujo vaidmens.

Dabar jis treniruoja nacionalinę graikų-romėnų imtynių jaunių iki 17 metų rinktinę ir mažiausių – 7–8 metų būsimų imtynininkų komandą.

„Tai nauja patirtis. Treniruodamas daugiau pavargsti psichologiškai, o sportuodamas – fiziškai”, – lygino Valdemaras.

Tarp jo treniruojamų auklėtinių yra ir Darius. Mažakalbis tamsiaplaukis šypteli paklaustas, ar brolis – griežtas treneris.

„Visi griežti”, – žvilgtelėjęs į vyresnį brolį nusijuokia Darius.

Stebėdami Darių, tik praėjusį rudenį persikėlusį gyventi į Vilnių, vyresnieji broliai prisimena pirmuosius savo metus sostinėje.

Lengva nebuvo. Tačiau, matyt, iš tėvų paveldėtas užsispyrimas padėjo įveikti visus sunkumus.

„Imtynės atima daug jėgų, laiko, sveikatos. Bet aš džiaugiuosi, kad broliai pasekė mano pavyzdžiu. Galima ir iš šito sporto valgyti duoną.

Galbūt iš kartos į kartą perduosime šią tradiciją.

Galbūt vieną dieną olimpinėse žaidynėse kovos net keli Venckaičiai”, – vylėsi vyriausioji Venckaičių atžala.

Jau ir jauniausias Venckaičių sūnus vienuolikametis Mindaugas pradėjo lankyti imtynių treniruotes Tauragėje.

Paklaustas, į kurį brolį nori lygiuotis, pasislėpęs už durų šviesiaplaukis penktokas atsakė: „Į Edgarą.”

„Jie išvaizda panašūs. Mindaugėlio užsidegimas irgi toks pat kaip Edgariuko.

Jie abu labai jautrūs. Jis taip išgyveno po nesėkmės Londone. Buvo be galo sunku jį tokį matyti”, – neslėpė Genutė.

Ji iki šiol net suaugusius vaikus vadina mažybiniais vardais.

„Dar ir galvas vaikams paglostau. Kas kartą išleisdama juos į Vilnių peržegnoju ir kas vakarą pasimeldžiu, kad jų pasirinkto kelio nesustabdytų traumos”, – kalbėjo ne vieną Lietuvos imtynių čempioną užauginusi G.Venckaitienė.

Brolių kolekcijoje – ne vienas medalis

Valdemaras:

2003 m. Stambule (Turkija) tapo pasaulio jaunimo vicečempionu.

2007 m. Europos graikų-romėnų imtynių čempionate Sofijoje (Bulgarija) iškovojo bronzos medalį svorio kategorijoje iki 74 kg.

2007 m. pasaulio čempionate Baku (Azerbaidžanas) iškovojo bronzos medalį svorio kategorijoje iki 74 kg.

2008 m. Pekino olimpinių žaidynių dalyvis.

Daugkartinis Lietuvos čempionas.

Edgaras:

2012 m. pasaulio olimpiniame turnyre Sofijoje (Bulgarija) užėmė antrąją vietą.

2012 m. Londono olimpinių žaidynių 7-osios vietos laimėtojas svorio kategorijoje iki 66 kg.

Darius:

2012 m. Lietuvos graikų-romėnų imtynių vaikinų jaunimo čempionate Šiauliuose tapo čempionu svorio kategorijoje iki 50 kg.

Šios amžiaus grupės varžybas yra laimėję ir vyresnieji Dariaus broliai – Valdemaras, Edgaras, Steponas.

Ernesta Vinevičiūtė („Gyvenimo būdas“)