Lietuvos imtynių federacija (LIF) turi naują prezidentą. Nuo šiol šalies imtynininkams vadovaus 54-erių Giedrius Dambrauskas, jis pakeitė 62 metų Valentiną Mizgaitį. Pasak pačią federaciją ir imtynių virtuvę puikiai pažįstančio G.Dambrausko, nors naujas olimpinis ciklas dar tik prasidėjo, pagrindinis LIF tikslas jau dabar yra 2020 m. Tokijo olimpinės žaidynės: „Labai neigiamai vertinsiu savo ir visos federacijos darbą, jei neturėsime kelialapių į šią olimpiadą.“

Imtynininkų valdžia pasikeitė sausio 27 d., kai Lietuvos čempionato išvakarėse Panevėžyje buvo sušaukta LIF ataskaitos ir rinkimų konferencija. Į LIF vadovo postą, be G.Dambrausko, dar kandidatavo verslininkas, 2003 m. Europos jaunių čempionato medalininkas Aleksejus Školinas ir Laurynas Garmus.

Nugalėtojas paaiškėjo po pirmo slaptai vykusio balsavimo rato. Jame aštuoniskart Lietuvos čempionas G.Dambrauskas surinko 22 balsus ir smarkiai aplenkė antroje vietoje likusį A.Školiną (10 balsų).

Buvusiam Vadovybės apsaugos departamento skyriaus viršininkui vidaus tarnybos pulkininkui-leitenantui talkins garbės prezidentas Rimantas Bagdonas, viceprezidentai Aleksejus Školinas, Andrius Stočkus ir L.Garmus bei naujai išrinktas generalinis sekretorius Paulius Daumantas. Konferencijoje dalyvavo 42 LIF nariai.

– Pastaruoju metu LIF dirbote viceprezidentu, kodėl nusprendėte kandidatuoti į prezidento postą? – „Sporto gyvenimas“ paklausė Giedriaus Dambrausko.

– Apsisprendžiau po pokalbių su beveik visais buvusiais prezidentais ir gavęs dabartinių sporto trenerių palaikymą. Dar prieš 3-4 mėnesius apie kandidatavimą nelabai galvojau, bet kadangi dažnai lankausi renginiuose, pats padedu juos organizuoti ir vykdyti, nusprendžiau pabandyti. Apie konkurentus mažai galvojau, galvojau tik apie darbą LIF. Nuo 1992 m. vieną olimpinį ciklą buvau generaliniu sekretoriumi, o nuo 1996 m. iš esmės visą laiką dirbau viceprezidentu. Mano buvo gal tik siauresnė sritis, kuravau daugiau graikų-romėnų imtynes. Jos man daug geriau pažįstamos, 17 metų esu dirbęs treneriu – ir Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC), ir iš esmės visa olimpinė rinktinė yra mano surasta. Tas darbas ir iš vidaus man yra žinomas. Galiausiai taip išėjo, kad tapau prezidentu.

– Kaip ir kada pirmą kartą susipažinote su imtynėmis, nuo ko viskas prasidėjo?

– Šeimoje esame trys broliai, ir visi imtynininkai. Vyresnysis brolis Vidmantas užsiėmė laisvosiomis imtynėmis. Ir tik dėl to, kad mes su kitu broliu dvyniu Sauliumi truputį „pasiklydome“ koridorių labirintuose, sutikome kitą trenerį Valentiną Bagdonavičių, kuris tuo metu treniravo pasaulio jaunimo čempioną V.Mizgaitį. Jis ir pakvietė į savo užsiėmimus. Brolis prieštaravo, bet, sako, gerai, pasitreniruokit, o paskui pereisit į normalias imtynes. Tačiau taip ir likau pas graikus-romėnus. Tuomet jos vadinosi klasikinėmis imtynėmis. Su broliu tada buvome 11-mečiai.

– Ar tuomet nesigailėjote „pasiklydęs“ koridoriuose, patiko graikų-romėnų imtynės?

– Tikrai taip. Visiems rekomenduočiau. Tai unikali ir universali sporto šaka, iš kurios tikrai gauni visus reikiamus pradmenis. Juk tai olimpinė sporto šaka. Gerai organizuojant varžybas, turnyrus, tai iš tiesų labai patrauklus ir gražus sportas.

– Dabar, tapus LIF prezidentu, daugiausia jūsų veikla ir keisis tuo, kad apimsite ne tik graikų-romėnų imtynes, bet ir moterų bei laisvąsias?

– Taip. LIF apima visas šias tris olimpines šakas. Kalbant apie moterų imtynes, jos Lietuvoje tikrai labai gerai tvarkomos. Taip yra dėl stipraus Šiauliuose įkurto moterų imtynių centro. Visai realu mums turėti vieną ar dvi kandidates 2020 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse. Dėl atsitiktinumo Danutė Domikaitytė nepateko į Rio de Žaneiro olimpiadą. Toks tas sportas, ypač moterų, čia visko būna. Manau, ir laisvosiose imtynėse pas mus po truputį tvarkomi reikalai, formuojama aukšto meistriškumo piramidė. Ypač kai gimnazijoje Šiauliuose atsirado sporto klasė. Bet ten yra kita problema – ką reikės daryti, kai jaunimas baigs gimnaziją? Nors tai ne tik mūsų, bet ir kitų sporto šakų problema.

Su graikų-romėnų imtynėmis Lietuvoje viskas gerai. Aišku, atsipalaiduoti nereikia. Yra LOSC, yra gimnazijos Panevėžyje ir Šiauliuose. Manau, greitai ir Kaune kažką panašaus turėsime. Yra stiprūs centrai, gerai dirbantys treneriai rajonuose. Tik, žinoma, konkurencija be proto didelė. Pasaulio čempionatuose dalyvauja 80 ar daugiau šalių. Kartais reikėtų susimąstyti, gal mes ne visada įvertiname savo sportininkų pasiekimus.

– Kokie nauji planai, projektai numatyti jums atėjus į valdžią? Ar dabar tiesiog tęsite jau pradėtus buvusio vadovo darbus?

– Be jokios abejonės, pirmiausia reikia išlaikyti tą piramidę. Taip pat dar bandau išsiaiškinti, kokios yra priežastys, kad kai kurie treneriai ilgai dvejoja dėl savo atrastų „deimančiukų“ atidavimo į sporto centrus. Kartais būna, kad treneris įsikabinęs į sportininką, „perlaiko“ jį ir į sporto centrą atiduoda ne laiku. Rajonuose konkurencija vis tiek gerokai mažesnė. O sportininkas, ypač imtynininkas, jei nori tobulėti, turi turėti gerus treniruočių partnerius, ne tik geras treniruočių sąlygas. Taip yra visose dvikovėse sporto šakose. Galvoju apie trenerių skatinimą, motyvavimą ir, žinoma, sportininkų motyvavimą. Mums su treneriais reikia galvoti, kaip sportininkus motyvuoti dar ketveriems metams, kad jie pasiliktų. Ir vėlgi jie vieni negali pasilikti, reikia, kad pasiliktų ir jų sparingo partneriai. Ta problema yra visose Lietuvos sporto šakose. Apskritai pagrindinis tikslas yra Tokijo olimpiada. Labai neigiamai vertinsiu savo ir visos federacijos darbą, jei neturėsime kelialapių į šias olimpines žaidynes.

– Ir Lietuvos imtynėse vyksta kartų kaita, buvę lyderiai traukiasi. Kokias naująsias imtynių žvaigždutes išskirtumėte, kurios galėtų pretenduoti įšokti į 2020 m. olimpinį traukinį?

– Per daug labai nenoriu minėti pavardžių. Bet perspektyvių imtynininkų tikrai yra. Turime 3-4 perspektyvius graikų-romėnų atstovus. Nors per ketverius metus dar visko gali atsirasti. Laisvosiose imtynėse tikrai yra gabių, jaunų sportininkų. Bet jie 18-19 metų. Jiems bus kiek sunkiau, nes neaišku, ar jie sugebės įsitvirtinti tarp vyrų per 3-4 metus. Taip pat dabar po trejų metų pertraukos ant imtynių kilimo grįžo Edgaras Voitechovskis. Jis labai solidžiai atrodo. Žiūrėsime, kaip jam seksis tarptautinėse varžybose. Moterų imtynėse, kaip minėjau, irgi viskas gerai. Turime ir Švedijos klube sportuojančią Giedrę Blekaitytę, ir tą pačią D.Domikaitytę. Manau, tai tikrai labai rimtos sportininkės, pretenduojančios būti tarp tų, kurie pateks į olimpiadą. Grįžtant prie dabartinių lyderių, Edgaras Venckaitis tikrai dar turi ambicijų kovoti Tokijo olimpinėse žaidynėse. O dėl kitų – žiūrėsime. Sportininkams sunku visą olimpinį ciklą išlaikyti nepasikeitusias svorio kategorijas ir gerą formą, o paskui įveikti žiaurų atrankos laikotarpį. Mano nuomone, nenuvertinant kitų sporto šakų, imtynėse atranka į olimpines žaidynes yra viena žiauriausių.

– Kokį pažymį Lietuvos imtynininkams parašytumėte už 2016 m. rezultatus?

– Sakysiu atvirai, prieš Rio de Žaneiro olimpinį ciklą, kai buvau graikų-romėnų imtynių viceprezidentas, galvojau, kad turėsime keturis olimpiečius. Aleksandrui Kazakevičiui koją pakišo svorio kategorijų keitimas. Dėl sunkiasvorių, tai mes truputį blaškėmės tarp Mindaugo Mizgaičio ir Manto Knystauto. Ir vienas, ir kitas galėjo patekti, bet nepateko nė vienas. O E.Venckaitis dalyvavo ypač gerai. Galėjome iš tikrųjų tikėtis medalio. Mano nuomone, pagal pajėgumą jis galėjo būti šešetuke, o palankiai susiklosčius situacijai – ir tarp prizininkų. Čia kalbant apie jo pasirengimo lygį. Bet sportas yra sportas. D.Domikaitytė tik paskutiniame atrankos turnyre sugebėjo per pusę minutės pralošti tašką norvegei ir nepateko į olimpiadą. Kalbant apie pažymį, pagal senąją sistemą tai vertinčiau ketvertu, kitaip tariant, kokie 7-8 pagal dabartinį vertinimą. Nors tas ketvertas būtų labai „lengvas“.

– O ko tikitės iš mūsų imtynininkų šiais metais?

– Kovo 28 d. – balandžio 2 d. Vengrijoje vyks Europos jaunimo (iki 23 metų) imtynių čempionatas. Ten dalyvaus stipriausi mūsų sportininkai. Galėsime pažiūrėti, kaip atrodo grandis tarp jaunių ir suaugusiųjų. Tai būtų tarsi tokia „pretenzija“ į olimpinį ciklą.

– Ar į savo naują darbotvarkę įtrauksite ir imtynių populiarinimą Lietuvoje, ar šia sporto šaka mūsų šalyje susidomėjimas vis dėlto didelis, o gal, priešingai, žmonės vis dar nelabai žino, kas tai per sportas?

– Ačiū olimpiniams prizininkams M.Mizgaičiui ir A.Kazakevičiui. Taip buvo parodyta, kad lietuviai gali kažką nuveikti ir imtynėse, ne tik bėgioti paskui kamuolį. Tiesą sakant, galbūt mes tuo ir nelabai pasinaudojome. Gal labiau turėjome patys išpopuliarinti imtynes, labiau naudotis viešąja sklaida. Reikia žmonėms parodyti, kad imtynėse „nesidaužoma“, čia garbingi principai. Po kiekvienos kovos čia reikia ranką paspausti ir padėkoti savo priešininkui, nors kova galbūt ir buvo pati atkakliausia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika” priedą „Sporto gyvenimas”