Skaitykite šiandien elektroninėje žurnalo “Olimpinė panorama” versijoje spausdintą interviu su Mantu Knystautu

„TAI, KĄ PADARIAU, SUVOKIAU TIK ATĖJĘS Į VIEŠBUTĮ IR PAŽVELGĘS Į TELEFONĄ: SVEIKINIMO ŽINUTĖS SKRIEJO VIENA PO KITOS. ATSAKAI Į VIENĄ – ATKELIAUJA DAR PENKIOS. IR TAIP JŲ ŠIMTAI“, – PASAKOJO KOVO 20 D. VENGRIJOS SOSTINĖJE BUDAPEŠTE KELIALAPĮ Į TOKIJO OLIMPINES ŽAIDYNES IŠKOVOJĘS GRAIKŲ-ROMĖNŲ IMTYNIŲ ATSTOVAS KLAIPĖDIETIS MANTAS KNYSTAUTAS.

Kiek nurimus aistroms po atrankos varžybų Mantui pro akis praskriejo visas sudėtingas sportinis kelias ir nenumaldomas noras įrodyti, kad olimpinėse žaidynėse jis toli gražu nebus tik turistas.

„Iki olimpinio kelialapio teko eiti 16 metų. Išlieta daugybė prakaito, atiduota daug jėgų, širdies, buvo ir duobėtų akimirkų, kai viena po kitos persekiojo traumos ir, rodėsi, vėl viskas slysta iš po kojų. Bet kantriai dirbau toliau ir pasiekiau savo svajonę – mano širdyje liepsnoja olimpinė ugnis. Pažadu, darysiu viską, kad Tokijuje kuo geriau reprezentuočiau Lietuvos vardą“, – interviu „Olimpinei panoramai“ širdį atvėrė 26 metų, 202 cm ūgio, šiuo metu apie 125 kg sveriantis imtynininkas.

  • Mantai, prisiminkite, kaip į jūsų gyvenimą pasibeldė imtynės?

Sportuoti pradėjau 2005-aisiais. Tuomet man buvo vos dešimt. Pamenu, kad mes su tėčiu ir broliu nuolat stebėdavome amerikietiškąsias imtynes ir namie bandydavome atkartoti matytų sportininkų veiksmus. Smagiai pasigalynėdavome tarpusavyje…

Vieną dieną tėtis viename iš Klaipėdos laikraščių „Vakarų ekspresas“ perskaitė skelbimą, kad renkamos naujos imtynininkų grupės. Iš pradžių tėtis vienas nuėjo į sporto salę ir pabendravo su imtynių treneriu Artūru Ševelkovu. Kitą dieną jau mus su broliu nuvedė į treniruotę. Pamenu, kad pirmoje treniruotėje buvo taip pat dar olimpinio kelialapio į Tokiją siekiantis Paulius Galkinas su broliu Justu. Darėme kūlversčius, vartėmės ant imtynių kilimo, atlikome įvairius akrobatinius triukus. Treneris demonstravo veiksmus, kaip permesti per petį ir panašiai. Iškart užkabino. Viskas patiko: dinamika, akrobatika, jėgos pratimai, imtynės.

  • Kada prasidėjo pirmosios pergalės?

Į Lietuvos čempionatą su broliu Mariumi vykome maždaug po mėnesio treniruočių – aš pralaimėjau, o brolis liko trečias. Marius buvo perspektyvus kovotojas, tapo Europos jaunučių čempionato prizininku, tačiau nugaros trauma jam neleido tęsti sportinės karjeros. Marius buvo už mane sunkesnis, tad man su juo galynėtis nebuvo paprasta. Aš maždaug po pusmečio treniruočių turnyre Visagine iškovojau trečią vietą, dar po kiek laiko tapau Lietuvos vaikų čempionu. Su kiekviena pergale motyvacija tik didėjo. Vėliau viskas ėjosi lyg per sviestą – 2011 m. tapau Europos kadetų vicečempionu, 2013 m. – Europos jaunių vicečempionu, 2014 m.  apgyniau šį titulą ir dar tapau pasaulio jaunių sidabro medalio laimėtoju. Itin pradžiugino 2016 m. iškovotas Europos jaunimo iki 23 metų čempionato bronzos medalis. Juk tai pereinamasis laikotarpis – į suaugusiųjų varžybas. Dar po metų tapau Europos jaunimo iki 23 metų vicečempionu, pasaulio jaunimo iki 23 metų trečios vietos laimėtoju ir pasaulio kariškių čempionu.

Kai jau atrodė, kad kelias tiesus ir rožėmis klotas, pasipylė traumos: išniro petys, teko operuoti, laukė ilga reabilitacija. Jau lyg ir atsigavau, bet vėl teko operuoti petį – ir viskas iš naujo. Taip per tas dvi operacijas bendrai sudėjus be sporto buvau ilgiau nei metus: po pirmos operacijos apie penkis mėnesius, po antrosios – apie aštuonis. Tik grįžti į sporto ritmą, išvyksti į turnyrą, nespėji nieko įrodyti – ir vėl tenka gydytis. Labai norėjau atsitiesti ir tiek sau, tiek varžovams įrodyti, kad dar galiu. Kantriai sukandęs dantis dirbau ir to siekiau.

  • Tai galima sakyti, kad olimpinių žaidynių atidėjimas metams buvo lyg išsigelbėjimas?

Taip, nes nebūčiau galėjęs dalyvauti olimpinės atrankos turnyre. Tiesiog nebūčiau spėjęs pasveikti. Pamenu, kaip po pirmos operacijos buvo sunku: namie neradau sau vietos. Ranka įtvare, nieko daryti negali, tai net pradedi iš neturėjimo ką veikti viena ranka dešimtą kartą namus tvarkyti. Žinote, kai kasdien sportuoji po du kartus, dalyvauji stovyklose, gyveni intensyvų sporto laikotarpį – ir staiga turi sėdėti namie be jokio judesio. Labai sudėtinga. O dar tie skausmai… Po pirmos operacijos būdavo, kad net pusiau sėdėdamas miegodavau, nes labai skaudėjo ir nebuvo įmanoma atsigulti.

  • Jūsų dienotvarkė labai įtempta: nuolatinės treniruotės, stovyklos, varžybos, magistro studijos. Kaip viską spėjate?

Kai nori ir viską kruopščiai planuoji – gali daug. Mykolo Romerio universitete baigiau viešojo administravimo bakalauro studijas ir žinias gilinu studijuodamas sporto industrijų vadybos magistrantūrą. Rašau magistrinį darbą, kurio tema – „Profesionalių sportininkų įvaizdžio formavimas socialiniuose tinkluose“. Viskas vyksta sklandžiai. Žinoma, po varginančių treniruočių sudėtinga rašyti mokslinį darbą, stinga jėgų, bet vis tiek pusiau miegodamas sėdu prie kompiuterio ir rašau. Anksčiau būdavo, kad išvykus į stovyklas ar varžybas tekdavo praleisti paskaitas ir vėliau vytis, tačiau pastaruoju metu net ir būdamas stovyklose stengiuosi dalyvauti paskaitose nuotoliniu būdu. Dėl karantino atsivėrė tokia galimybė ir man tai labai į naudą. Palengvino mano dalyvavimą paskaitose net ir išvykus į užsienį.

  • Ar lieka laisvo laiko?

Savaitgaliais lieka. Padarome treniruočių ciklą, gauname 3–4 laisvas dienas. Mėgstu pasivaikščioti gamtoje, pažaisti kompiuterinius žaidimus, o sporto stovyklose nuolat skaitau knygas. Mėgstu detektyvus ar šiaip kokio lengvesnio žanro knygas. Patinka skaityti prieš miegą. Knygų skaitymas padeda nukreipti mintis nuo imtynių ar kokių nors tą dieną kamuojančių problemų, atpalaiduoja, padeda užmigti.

  • Kiek maždaug knygų perskaitote per metus? Ir kokią knygą skaitote dabar?

Pradėjau skaityti Ernesto Hemingway‘aus knygą „Atsisveikinimas su ginklais“. Per metus perskaitau maždaug apie 20 knygų.

  • Kai grįžote iš Vengrijos į Lietuvą su iškovotu olimpiniu kelialapiu, jus su gėlėmis pasitiko širdies draugė. Papasakokite apie ją daugiau.

Su Marija draugaujame pusketvirtų metų. Susipažinome per socialinius tinklus ir greitai užsimezgė simpatijos. Gyvename kartu. Smagu, kai artimas žmogus visada yra šalia ir palaiko. Tai labai stumia į priekį. Dar Marijai nespėjau pasipiršti, bet planuose tai jau yra.

  • Ir pokalbio pabaigai paklausiu: kokias viltis siejate su Tokijo olimpinėmis žaidynėmis? Ar pamąstote, kuri iškovota vieta tenkintų?

Daug kas priklauso ir nuo burtų. Jei burtai būtų palankūs, labai norėčiau patekti į penketuką ir kovoti dėl medalių. Medalis būtų tiesiog super. Bet stengiuosi visas mintis vyti šalin ir tiesiog susikoncentruoti į juodą darbą. Dar laukia labai ilgas ir sunkus kelias.

Paulius Matulevičius
Olimpinė panorama

Visas “Olimpinės panoramos” gegužės numeris yra čia