Šis sezonas Lietuvos imtynininkams buvo permainingas. Jaunimas iškovojo medalius Europos ir pasaulio čempionatuose. Tačiau suaugusiųjų graikų-romėnų, laisvųjų bei moterų imtynių pasaulio čempionate Serbijoje nė vienam lietuviui nepavyko užkopti ant garbės pakylos. Neparsivežė mūsų atletai ir kelialapių į 2024-ųjų Paryžiaus olimpines žaidynes.

Kai apie besibaigiantį 2023-iųjų sezoną žurnalas „Olimpinė panorama“ kalbėjo su Lietuvos imtynių federacijos prezidentu Giedriumi Dambrausku, jis vylėsi, kad apdovanojimų kraitį jaunimo iki 23 metų pasaulio čempionate Albanijos sostinėje Tiranoje papildys talentingoji Kamilė Gaučaitė (76 kg).

Ji pateisino viltis ir iškovojo bronzos medalį. Tai jau penktas įvairių amžiaus grupių pasaulio ir Europos čempionatų medalis Kamilės kolekcijoje.

– Giedriau, kaip vertinate šių metų mūsų imtynininkų pasirodymus?

– Jau esame įpratinę Lietuvos sporto mėgėjus, kad mūsų imtynininkai kasmet iškovoja medalių pasaulio ir Europos čempionatuose. Nelikome be apdovanojimų ir šiemet: Europos jaunimo iki 23 metų vicečempione tapo Kamilė Gaučaitė, beje, antrus metus iš eilės. Analogiškame pasaulio U23 čempionate, kaip žinoma, Kamilė liko trečia. Europos 15-mečių čempionate bronzą pelnė Benediktas Bubelevičius, Europos jaunimo iki 20 metų pirmenybėse tokios pačios spalvos medalį pelnė Rokas Čepauskas. Pasitaikius progai, visada stengiuosi priminti, kad pirmasis Benedikto treneris Gruzdžiuose buvo pačioje pandemijos pradžioje nuo koronaviruso staiga miręs puikus specialistas Valdas Jasotis.

Medalių ir šiemet yra. Deja, mums nepavyko nei medalių, nei olimpinių kelialapių iškovoti pasaulio suaugusiųjų čempionate. Nors į jį vykome kupini optimizmo. Tikrai tikėjomės bent vieno, o gal net dviejų apdovanojimų. Ir Belgrade atrodė, kad sunkiasvoriui (130 kg) Romui Fridrikui jau ranka pasiekiamas medalis, na, ir Mindaugas Venckaitis atkakliai dėl jo kovojo. Abu jie liko penkti. Liūdniausia, kad ta penkta vieta negarantavo olimpinio kelialapio, nors kiekvienoje svorio kategorijoje juos pelnė penki sportininkai.

Tiesa, dar būtina priminti, kad sezono pradžioje sunkią traumą patyrė ir pusmečiui iš rikiuotės iškrito mūsų rinktinės lyderis Mantas Knystautas. Po operacijos jis nespėjo atsigauti ir tinkamai pasirengti pasaulio čempionatui. Bet Serbijoje jį puikiai pavadavo R.Fridrikas.

– Papasakokite apie tą mums labai nesėkmingai susiklosčiusią naujovę.

– Į Tokijo olimpines žaidynes, kurios vyko 2021 metais, iš kiekvienos svorio kategorijos pateko po šešis pasaulio čempionate geriausiai pasirodžiusius atletus. Taigi ir du lietuviai pagal ankstesnį reglamentą jau būtų turėję garantuotas vietas Paryžiuje. Bet šiemet buvo sugalvotas papildomas barjeras. Visų pirma iš kiekvienos svorio kategorijos į žaidynes pateko po penkis imtynininkus. Taigi, nors pasaulio čempionate skiriamos dvi penktosios vietos, bet dėl olimpinio kelialapio jiems dar teko kovoti papildomai dėl, pavadinkime, superpenktosios vietos.

Romas kovėsi su Lingze Mengu iš Kinijos. Viskas tarsi klostėsi mūsiškiui palankiai, bet imties pabaigoje sėkmė nusišypsojo kinui. M.Venckaitis olimpinių žaidynių kvalifikacinės dvikovos antrame kėlinuke neatlaikė Abubakaro Chašlachanovo atakos parteryje ir kol kas liko be olimpinio kelialapio.

– Kodėl nepasisekė tituluotam pasaulio bei Europos čempionatų bronziniam prizininkui Kristupui Šleivai?

– Jam nesėkmingai susiklostė pirmoji kova su 2022-ųjų pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtoju kirgizu Amanturu Ismailovu, kuriam nusileido 0:10. Čia vėl galima sakyti, kad taškai neatspindi kovos atkaklumo. Pradžioje Kristupas neapsigynė parteryje, o tada puolė atakuoti, skubėjo lyginti rezultatą. Atliko veiksmą, bet teisėjai įžvelgė pražangą. Vėliau, manau, nepasiteisino skubotumas. Mes dar vylėmės, kad puikiai ant kilimo atrodęs kirgizas nukeliaus iki finalo ir atvers mūsiškiui duris kovoti dėl bronzos. Bet, kaip sakoma, geriausia pasitikėti savimi. Kirgizas suklupo pusfinalyje.

Aš manau, kad K.Šleiva, kaip ir kiti graikų-romėnų imtynių rinktinės nariai, turi visas galimybes dar pakovoti dėl bilieto į Paryžių.

– Du Lietuvai pasaulio čempionate atstovavę laisvųjų imtynių atletai vargu ar galėjo tikėtis aukštų vietų.

– Greičiausiai buvo galima kalbėti apie tai, ar lietuviai iškovos bent vieną pergalę. Deja, nepavyko.

– Bet su moterų imtynėmis jau buvo siejamos ir olimpinės viltys?

– Jos vis dar bus siejamos ir kitų metų atrankos turnyruose. Danutė Domikaitytė bando prasibrauti jau į trečiąsias olimpines žaidynes. Nepavyksta. Šią žinomą mūsų imtynininkę europietės gerai pažįsta, žino, kad neretai jai pritrūksta kantrybės, per anksti pereina į puolimą ir pralaimi. Danutei parankesnės Azijos atstovės. Mūsų didžiausia moterų viltis Kamilė Gaučaitė dar labai jauna. Gal jai dar per anksti į Paryžių, bet, jeigu nieko nenutiks, ji tikrai bus 2028-ųjų Los Andželo olimpinėse žaidynėse.

– Priminkite, kada ir kur kitąmet vyks olimpiniai atrankos turnyrai.

– Pradėsiu iš toliau. Paryžiaus žaidynėse kiekvienoje svorio kategorijoje kovos po 16 atletų. Jau žinome, kad po penkis kelialapius išdalyta. Dar po šešias vietas visose svorio kategorijose atiteks kitų žemynų atstovams. Taigi europiečiai galės pretenduoti į penkis kelialapius ir tai su išlyga. Pirmasis Europos atrankos turnyras vyks balandžio 4–7 d. Baku. Norint būti Paryžiuje, reikės užimti 1–2 vietas. Paskutinis bus jau pasaulinis turnyras, jame dalyvaus visų žemynų atstovai ir vyks gegužės 9–12 d. Stambule. Ten olimpinės bus 1–3 vietos.

Dar viena bėda, kad į žaidynes nepateko labai daug pajėgių europiečių. Apskritai mažai Senojo žemyno atstovų jau turi olimpinius kelialapius. O tai reiškia, kad kitais metais kova atrankos turnyruose bus dar atkaklesnė.

Mes tikrai nenuleidome rankų. Aš imtynininkams pasakiau: nepatekome į Paryžiaus žaidynes lengvesniu keliu – pro duris, brausimės sunkesniu per langus.

– Kas kitais metais kovos dėl olimpinių kelialapių?

– Graikų-romėnų imtynėse turėsime visų olimpinių svorio kategorijų atstovus: kovos Justas Petravičius (60 kg), K.Šleiva (67 kg), Paulius Galkinas (77 kg), Martynas Nemsevičius (87 kg), Mindaugas Venckaitis arba Vilius Laurinaitis (abu 97 kg) ir M.Knystautas arba R.Fridrikas (abu 130 kg). Moterų imtynėse – Gabija Dilytė (50 kg), D.Domikaitytė (68 kg) ir K.Gaučaitė (76 kg).

Laisvosiose imtynėse – Domantas Pauliuščenka (86 kg) ir Lukas Krasauskas (97 kg).

– Matome, kad dvi sunkiausios graikų-romėnų imtynių svorio kategorijos sulauks atkaklios kovos ir vietiniame fronte.

– Taip, turime po du pajėgius atletus. Visi jie gali kovoti dėl olimpinio kelialapio. Į atranką vyks tie, kurie lemiamu momentu jausis geriau, stipriau, na, ir laimės tarpusavio kovą. Du imtynininkai vienos kategorijos kovose, deja, negali dalyvauti, o pereiti į kitą kategoriją galimybių nėra.

Tikrai nėra blogai, kai yra du vieno svorio panašaus pajėgumo atletai. Tarpusavio konkurencija skatina juos sparčiau tobulėti, be to, lengviau pasikviesti į treniruočių stovyklas pajėgių užsienio sportininkų, kurie prieš atvykdami jau žino, kad jų svorio kategorijoje bus tikrai pajėgių vietinių imtynininkų. Daug blogiau, kai kitose svorio kategorijose turime tik po vieną sportininką, galintį rungtyniauti tarptautinėse arenose.

– Ar Mindaugas Venckaitis – garsiosios Venckaičių imtynininkų dinastijos atstovas?

– O taip. Jis jauniausias šeimoje tarp šešių brolių ir keturių seserų. Be to, dar ir aukščiausias bei imasi gerokai sunkesnėje svorio kategorijoje nei vyresnėliai. Priminsiu, kad Valdemaras Venckaitis (74 kg) 2007 m. Europos ir pasaulio čempionatuose iškovojo bronzos medalius, o Pekino olimpinėse žaidynėse 2008 m. liko keturioliktas. Edgaras Venckaitis pasaulio čempionato bronzos medaliu pasidabino 2014-aisiais, 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse liko septintas, o 2016 m. Rio de Žaneire – vienuoliktas. Valdemaras dabar sėkmingai dirba treneriu.

Mindaugas, kuriam dar tik 22-eji, turi laiko ir talento ne tik pasivyti brolius iškovotų medalių skaičiumi, bet, manau, pajėgus juos ir pralenkti. Jis dar galėjo šiemet dalyvauti U23 pasaulio čempionate, bet buvo nutarta patausoti jaunąjį atletą ir leisti jam pailsėti po kovų Serbijoje.

– Ar jūsų vadovaujama federacija jaučia Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei Nacionalinės sporto agentūros paramą?

– Atrodo, bendraudami suprantame vieni kitus. Ir į problemas valdininkai lyg bando gilintis. Tik pačių problemų sprendimo greitis ir kokybė mūsų dar kol kas tikrai netenkina. Mano galva, yra nelogiška kviesti visas federacijas į bendrus susitikimus, juolab kad skirtingų federacijų yra visiškai skirtingos galimybės, ambicijos bei siekiai. Nevienodi ir tikslai, į kuriuos orientuota visa jų veikla. Po kiekvieno tokio susitikimo lieka klausimas, ar tie renginiai vyksta tik dėl paukščiuko, ar tikrai mes norime kažką pakeisti.

Taip, dabar jau išskirtos olimpinės ir neolimpinės sporto šakos, yra ir strateginių sporto šakų grupė. Bet kyla kitas klausimas, kurį man dažnai užduoda imtynių treneriai ir sportininkai. Kaip atsitiko, kad visur deklaruojant, jog sparčiai didėja finansavimas sportui ir ypač olimpinėms strateginėms sporto šakoms, Lietuvos imtynių federacijai jis kažkodėl šiemet net sumažėjo? Juk priklausome olimpinių sporto šakų šeimai, esame strateginių sporto šakų grupėje. Na, ir rezultatai gana stabilūs ir neblogi, nes vien per pastarąjį olimpinį ciklą jau esame iškovoję du pasaulio suaugusiųjų čempionatų medalius.

Atsakymas slypi apraše, pagal kurį vertinami Lietuvos sporto federacijų rezultatai, o vėliau konvertuojami į pinigus. O tas aprašas nėra tobulas. Per pastarąjį vertinimą paaiškėjo, kad praktiškai ir neadministruojamas. Federacijos galėjo rezultatus vertinimui įvesti savo nuožiūra ir jokių pastabų (juolab pataisymų) beveik nebuvo. Retas pretenzijas pateikdavo tik „konkuruojančios“ federacijos, kurios, deja, irgi neturėjo nei laiko, nei galimybių kruopščiai patikrinti vadinamųjų konkurentų. Ar tai yra normalu?

Yra ir daugiau skubiai taisytinų dalykų. Pavyzdžiui, U20 Europos čempionate bronzos medalį laimėjęs R.Čepauskas negauna stipendijos, nes kovojo neolimpinėje svorio kategorijoje. Kaip paaiškinti valdininkams, kad tokio amžiaus sportininkų svoriai keičiasi greitai. Žiūrėk, po poros mėnesių jis jau turės kovoti olimpinėje kategorijoje, o iš kur imti lėšų talentingo sportininko pasirengimui?

Gera naujiena, kad su NSA vadovybe sutarta dėl reguliarių susitikimų. Gal net bus bandoma surinkti kartu visas strateginių sporto šakų federacijas.

– Kaip su medicininiu aprūpinimu?

– Sukamės kaip išmanome. Džiaugiamės, kad turime puikią masažuotoją Agnę Jonkutę, kuri su mūsų atletais vyksta į visus čempionatus. Talkina patyręs gydytojas Tomas Vorobjovas. Esant reikalui, pasitelkiame konkrečios srities specialistus. Turint tokias finansines galimybes nelengva sudominti patyrusius medikus.

– Ko labiausiai trūksta: lėšų, trenerių ar jaunųjų sportininkų?

– Pinigų sportui niekada nebus per daug. Trūksta trenerių, ypač jaunų. Pasižiūrėjau, kad per 20 metų imtynių trenerio specialybę aukštojoje mokykloje rinkosi apie 30 studentų. Iš jų dabar tik penki dirba treneriais. Kiti pasirinko saugos tarnybas, privačius klubus, tapo pavežėjais.

Reikėtų nuo pirmo kurso sudominti studentus trenerio darbu, neleisti jiems atitrūkti nuo pasirinktos sporto šakos. Jau po pirmųjų studijų metų vasaromis praktikas turėtų atlikti dirbdami drauge su patyrusiais treneriais, o labiausiai pažengusieji gautų savarankiškas užduotis. Būtų labai gerai, kad studentai ir toliau studijuodami galėtų tęsti trenerio darbą, nes ši praktinė veikla pakeistų daugumos jų požiūrį į teorinius užsiėmimus. Žinoma, už darbą turėtų būti atlyginama.

Galiu pasidžiaugti, kad mūsų sporto šakos geografija plečiasi. Jau pora metų veikia sekcijos Kupiškyje, Lazdijų rajone Kapčiamiestyje, pernai atsidarė ir Akmenės rajone Papilėje. Kartu su vyrais sėkmingai dirba jaunos trenerės Kornelija Zaicevaitė Gargžduose, Greta Čeponytė Kupiškyje.

Kur darbuojasi iniciatyvūs, mokantys vaikus sudominti treneriai, ten moksleivių imtynių sekcijose netrūksta.

– Ar kviečiami į tarptautines varžybas teisėjai iš Lietuvos?

– Ugdome savo teisėjus. Jau turime net šešis tarptautinės kategorijos teisėjus, du iš jų – Marius Baranauskas iš Panevėžio ir Vilius Adomaitis iš Šiaulių rajono – jau gali teisėjauti Europos ir pasaulio U17 čempionatuose.

Ir vietinėse varžybose teisėjaujantys arbitrai dalyvauja įvairiuose mokymuose mūsų šalyje bei užsienyje. Rengiame tarptautinius mokymus mūsų teisėjams ir Lietuvoje.

– Kai „Olimpinei panoramai“ rengėme interviu prieš pustrečių metų, pasakojote apie savo šeimą: su žmona Daiva auginate tris dukras Aistę, Viltę ir Eglutę bei sūnų Igną, kuris tada jau buvo vedęs ir turėjo dukrą Iglę. Gal yra įdomių šeimyninių naujienų?

– Sūnus jau turi ir sūnų, o aš antrą anūką Itaną. Vyriausioji dukra Aistė Vilniaus universitete pradėjo studijuoti neurobiofiziką. Kitos dvi dukros dar moksleivės.

– Kas dar naujo jūsų gyvenime?

– Pernai, likus dienai iki 60-ojo gimtadienio, daviau šaulio priesaiką, esu baigęs bazinius šaulių kursus. Man tai svarbu, ypač esant dabartinei situacijai. Šiek tiek prisidedu ir prie Vadovybės apsaugos tarnybos rezervo įtraukimo į tarnybos veiklą.

Būtų labai šaunu, kad mūsų piliečiai tiek civiliniame gyvenime, tiek, neduok dieve, nenumatytose ekstremaliose situacijose atliktų tas funkcijas, kurias geriausiai išmano.

Dar norėčiau pasidžiaugti, kad šiemet pirmąkart Europos ir pasaulio geriausių suaugusių imtynininkų dvikovas buvo galima stebėti LRT portale.

Svarbiausiose 2023 m. varžybose iškovoti medaliai:

Auksas

Pasaulio kurčiųjų čempionatas – Mantas Kazimieras Sinkevičius (graikų-romėnų imtynės)

Sidabras

Europos jaunimo U23 čempionatas – Kamilė Gaučaitė

Bronza

Pasaulio jaunimo U23 čempionatas – Kamilė Gaučaitė

Europos jaunių U15 čempionatas – Benediktas Bubelevičius (graikų-romėnų imtynės)

Europos jaunimo U20 čempionatas – Rokas Čepauskas (graikų-romėnų imtynės)

 

Bronius Čekanauskas („Olimpinė Panorama“)