Imtynininkui Edgarui Venckaičiui – 40!

 

Vieniems Edgariukas išliks didžiuoju imtynių improvizatoriumi, kiti prisimins kaip nenuoramą, dar kiti kaip vaikščiojantį vargą, talentingą atletą, nuožmų kovotoją, nuoširdų draugą, staigmenų fabrikėlį. Ir visi bus teisūs. Viena aišku – Edgaras Venckaitis paliko gilų rėžį šalies imtynių sporte.

 

Šiandien puiki proga papasakoti apie kelis spalvotus iškilaus atleto štrichus – imtynininkas švenčia savo keturiasdešimtąjį gimtadienį.

 

Virš dvidešimties metų maratoną profesionaliame sporte atlaikiusio Edgaro sportinį kelią galima drąsiai skirstyti į etapus ir apie kiekvieną jų rašyti nemenkos apimties opusą.

 

E. Venckaitis augo Papušinio kaime gausioje brolių ir seserų šeimoje, kurioje užaugo ne tik 10 vaikų, bet ir 2 pasaulio čempionatų prizininkai ir trys olimpiečiai!

 

Tauragėje iš jaunų paauglių lipdyti imtynininkus ėmėsi treneris Jonas Sabutis.

 

Vėliau talentingi atletai vienas po kito iškūrė į sostinę, kur Lietuvos olimpiniame sporto centre pateko trenerių Grigorijaus Kozovskio, Ruslano Vartanovo ir Remigijaus Gusto globon.

 

Pirmos rimtos varžybos, Europos jaunių čempionatas, kiek prisvilo – Izmyre Edgaras liko aštuntas. Tačiau ilgai laukti neteko – driokstelėjo jau po metų, kuomet Odesoje patyrė tik vieną pralaimėjimą prieš turką Huseyiną Aygueną finale ir pasipuošė sidabro medaliu svoryje iki 42 kilogramų.

 

Perėjimas į jaunimo grupė vyko ne visai sklandžiai. Tiksliau, išvis nevyko.

 

Per metus tauragiškio svoris nepaaugo, nesiekė žemiausios leistinos 46 kilogramų ribos ir atleto karjera pakibo ant plauko.

 

Gelbėjimo veiksmų ėmėsi profesorių Danutės Lašienės ir Liudviko Lašo duetas. Kaune endokrinologai ištyrė atletą, skyrė gydymą, o jau po metų – 2004-ais – Edgaras po trijų laimėtų kovų Europos jaunimo čempionate Slovėnijos Muska Sobotoje liko šalia pjedestalo ketvirtoje vietoje!

 

Kaip ir kiekvienam atletui skaudžiausias yra perėjimas į suaugusių imtynių pasaulį. Reikia auginti raumenis bei kaupti patirti. Šie du komponentai reikalauja juodo darbo ir laiko. Tačiau ko jau ko, bet kovotojo mentaliteto lietuviui ugdyti nereikėjo. Jis buvo įgimtas ir toks liko iki karjeros pabaigos.

 

Po beviltiškai palaidotų 2005 ir 2006 metų Edgaras 2007 metų pavasarį ant Europos imtynių čempionato kilimo Sofijoje grįžta su ryškia pergale prieš veikiantį pasaulio ir Europos čempionatų prizininką Sergejų Kovalenką. Po puikaus starto tikėtasi pozicijos ant nugalėtojų pakylos, tačiau dvikovoje su gruzinu Muchranu Mačutadze lietuvis patyrė šiurpią traumą.

 

„Gyniausi nuo varžovo pervertimo, atstačiau koją, tačiau raiščiai neatlaikė, šlaunis atsiskyrė nuo dubens, – vėliau prisiminė atletas. – Toliau gydytojai, greitoji, ligoninė, skrydis namo. Skausmas neišpasakytas. Važiuojant skausmas persmelkdavo kiekvieną kartą ratams įkrentant į menką duobutę ant kelio ar užkabinant akmenuką. Visas kelyje pasitaikiusias kliūtis suskaičiavau“.

 

Po apžiūros gydytojų verdiktas gan negailestingas: vaikščioti, galės, gal net nešlubuos. Apie sportą nebuvo kalbos: „tai utopija, tai neįmanoma ir reikia pamiršti”.

 

Su didžiule nuostaba sportininkai žvilgsniais pasitiko E. Venckaitį, kuomet jis po kelių mėnesių, berods dar iki rudens, pravėrė „Sportimos” imtynių salės duris.

 

Toliau rutininis darbas ir arimas ant kilimo Edgaro stiliuje, su vėlavimais, su improvizacijomis, su viskuo.

 

Visgi traumos pasekmės buvo juntamos, todėl Pekino olimpinės žaidynės nuplaukė po dviejų nesėkmingų atrankos į OŽ kvalifikacijų.

 

Pralaimėjimai dar labiau grūdino „Maksu“ draugų tarpe vadinamą atletą, kuris 2010 Europoje Baku pateko tarp aštuonių pajėgiausių kontinento imtynininkų.

 

Maksas iš lėto, metodiškai artėjo link savo geriausios formos ir, likimo ironija, Sofijoje, kuri atnešė tiek skausmo, Edgaras olimpinėje atrankoje nuskynė kelialapį į Londoną. Sofijos vardas kildinamas iš žodžio išmintis. Būtent paties atleto ir jo aplinkos išmintis sutvardė Edgarą, įpūtė pasitikėjimo, suteikė dar vieną šansą, kurį Edgaras noriais sugriebė ir laikė arti prie savęs. Sofija – akivaizdžiai Edgaro miestas, suteikęs nerimo ir vilties.

 

Bet žaidimas tik prasidėjo.

 

Londono olimpinėse žaidynėse dvi pergalės ir tiek pat pralaimėjimų bei aukšta septinta vieta.

 

Poolimpiniai metai praėjo su gera nuotaika, bet be įspūdingų pergalių tarptautinėje arenoje.

 

Edgaras atsipūtęs sėlino link 2014 metų pasaulio čempionato Taškente. Jau vėliau paaiškėjo, kad jis jaučia meilę ne tik Sofijai, bet ir Uzbekistano sostinei. Būtent ten, tuometinėje absoliučios abstinencijos valstybėje Edgaras svaigino mus pergalėmis, o didžiausią dopamino, serotonino, endorfino ir oksitocino kokteilio dozę šliukštelėjo per 16 sekundžių ant menčių mažajame finale patiesęs pasaulio čempioną, Europos prizininką bei olimpietį Hasaną Alijevą iš Azerbaidžano.

 

Po pasaulio čempionato Maksas pasileido plaukus ir iki Rio atrankos gaudė vaibą. Tą atsispindėjo jo rezultatai, kurie nepakildavo aukščiau dešimtos vietos.

 

Tačiau į 2016-tus tauragiškis įlėkė su nauja energija. Pradžiai jis gan solidžiai atrodė Europos čempionate pas broliukus Rygoje, kur buvo penktas.

 

Matėsi, jog Edgaro ambicijos augo, jis įsielektrino ir gyveno rimtais apmastymais apie Rio.

 

Varžovams nejuokingas neįprastos imtynių technikos cirkas atvyko į Ulan Batorą. Mongolijos sostinėje vykusioje olimpinėje atrankoje Edgaras varžovus savo firminiu nubloškimu taškė į įvairias puses, o pirmoje imtyje, būdamas parteryje apačioje suvalgė kiną Pan Zhengą.

 

Lemiamos atrankos metu Maksas per dieną iškovojo penkias pergales ir prasiskynė kelią į antrąsias savo sportinės karjeros olimpines žaidynes.

 

„Ruošiausiu kaip niekada. Su savimi tampiau knygą apie Čingischaną, skaičiau genialaus mongolų chano biografiją, mane persmelkė didžiojo kario dvasia. Po paskutinės kovos garsiu šūksniu padėkojau dangaus dievybei Tengri”, – pasakojo E. Venckaitis.

 

Brazilijoje olimpinių žaidynių svorio kategorijos iki 66 kg aštuntfinalyje Lietuvos imtynininkas burtų valia grūmėsi su pasaulio čempionu iš Vokietijos Franku Staebleriu. Likus pusantros minutės iki finalinio švilpuko, esant rezultatui 0:1, Edgaras atliko švarut švarutėlį išsėdimą, tačiau teisėjai po du taškus skyrė abiem atletams. Edgaras nusileido vokiečiui 2:3. Šią kovą galima surasti internete ir įsitikinti teisėjų klaida.

 

Rio de Žaneire Edgaras Venckaitis liko vienuoliktas.

 

Tauragiškis savo sportinę karjerą baigė 2021-ais metais. Europos čempionate Varšuvoje Edgaras ant menčių paguldė bulgarą Ivo Ilievą, tačiau ketvirtfinalyje nusileido armėnui Slavikui Galstyanui.

 

Daugiau varžybose ant imtynių kilimo jo nematėme. Tačiau nematėme ir simbolinio atsisveikinimo su didžiuoju sportu, kuomet imtynių bateliai paliekami kilimo viduryje.

 

Edgarai, grįžk į salę, jaunimui reikalingas tas tavo judesėlis, po kurio virsdavo pasaulio imtynių elitas.

 

Su gimtadieniu sveikina visa šalies imtynių bendruomenė!