Pirmas metų mėnuo buvo dosnus įvykiams. Deja, tarp džiugių įvykių atsirado ir širdį veriantis momentas. Bet nuo pradžių. Beveik chronologiškai.

Apie gyvenimo trapumą

“Su liūdesiu pranešame, kad vakar, sausio 6 dieną, vėlai vakare netikėtai mirė Jan Stanius”, – žinia metų pradžioje sukrėtė imtynių, ir ne tik, bendruomenę. Metų startas nekoks, užuojautų jūra, liūdesys ir kartu priminimas apie gyvybės trapumą. Priminimas apie tai, jog viskas laikina. Šiame juodame fone ginčai, pykčiai, intrigos ir barniai įgauna egzistencinę prasmę. „Tokie momentai verčia klausti: „Kas aš esu?“ Suvokimas, kad mūsų arba kitų laikas gali pasibaigti bet kada, daro pyktį beprasmiu. Bent taip mąstė Martinas Heidegeris, kuris teigė, kad tik suvokęs mirtį žmogus pradeda gyventi autentiškai.

Po tokios įžangos kalbos, kad „gyvenimas nesustoja“, gali atrodyti ciniškai, tačiau gyvenimo tęstinumas yra galimybė tiems, kurie liko, įprasminti atminimą savo veiksmais. Todėl ir judame ta linkme – vidury sausio nuskambėjo žinia, jog buvusiose ledo rūmų patalpose Žaliakalnyje, kuris tapo daugiafunkciu sporto kompleksu, patiestas imtynių kilimas.

Nauja imtynių erdvė Kaune

„Pagaliau mieste yra erdvė pritaikyta imtynių pilnaverčiam procesui organizuoti. Čia pirma imtynių salė, kurioje galima bus tikslingai, kryptingai dirbti, tikiuosi, imtynės turės savo namus. Po truputį, po truputį apsistatysime ir sieksime rezultatų, – nauju projektu džiaugiasi Kauno miesto savivaldybės administracijos Sporto skyriaus vedėjas Tadas Vasiliauskas ir pridūrė, jog naujos salės idėja išsivystė natūraliai. – Sporto mokykla „Gaja“ surado ryšį su Lietuvos imtynių federacija, pasikvietė ne tik trenerį, bet kartu įgyvendino šį projektą. Federacijai dėkingi, kad noriai bendradarbiauja, suteikė imtynių kilimą ir kitą reikalingą inventorių. Mums svarbu tokio pobūdžio bendradarbiavimas su federacija, kuomet neateina vien prašyti lėšų, o dirba kryptingai vardan imtynių sporto“.

Santykiai šiltais rankų paspaudimais ir draugiškais patapšnojimais per petį nesibaigė – vos po savaitės vykusio metinio sportininkų apdovanojimo metu sporto mokykla „Gaja“ už sėkmingą bendradarbiavimą su Lietuvos imtynių federacija geriausio partnerio prizą įteikti federacijos viceprezidentui Audriui Jokubynui.
„Darbas su federacija mums yra malonus – randame bendrą kalbą siekdami bendrų tikslų“, – kalbėjo sporto mokyklos „Gaja“ direktorius Dainius Šimkaitis.

Pirmas metų startas neprisvilęs

Nauji metai, nauji startai, nauji iššūkiai. Pirmos rimtos varžybos imtynininkus pasikvietė į Prancūziją. Nicoje vykusiame „Grand Prix de France Henri Deglane“ imtynių turnyre mūsų šalies klasikai laimėjo tris medalius. Turnyro sidabru buvo apdovanotas sunkiasvoris Mantas Knystautas (130 kg), trečiąsias vietas svoryje iki 77 kilogramų užėmė Paulius Galkinas ir Rokas Čepauskas.
Nors Žydroji pakrantė skamba viliojančiai, tačiau prancūzams vis nesiseka prisikviesti pakankamai klasikų į UWW turnyrą. Viename didžiausių Prancūzijos Rivjeros kurortinių centrų vykusiose varžybose kovėsi vos 53 graikų-romėnų imtynių atstovai.

Apskritai, sausis, matomai, nėra dėkingas tarptautinėms batalijoms. Iki 2023 metų mūsų šalies klasikų komandą metus pradėdavo startais Hermano Kare turnyre Kouvaloje. Jei prieš dešimtmetį į Suomiją atvykdavo apie 80 klasikų, tai prieš tris metus organizatoriais sukrapštė vos 40 atletų. Suomiškas turnyras išsidūksojo ir, jei ir vykdomas, tai jau ne po UWW vėliava ir yra kur kas menkesnio statuso. Tuo tarpu prancūzus „traukia“ moterys ir laisvūnai. Pastarųjų šiemet sugūžėjo beveik devyniasdešimt.

Auklėtinių dovana iškiliam treneriui

Gal pasirodys kiek netikėta, tačiau imtynių sportas buvo garsiai minimas Radviliškio kultūros centre. To kaltininkas – treneris Fiodoras Vladimirovas. Kultūros centre pristatyta būtent iškiliam treneriui skirta knyga „Imtynininko keliu: kilimo inteligento auklėtinių prisiminimai“.

Knygos pristatymas ir įteikimas buvo itin jautrus – iki šios akimirkos treneris Fiodoras Vladimirovas knygos nebuvo matęs ir skaitęs, buvo tik pateikęs knygai svarbią statistiką ir pavardes imtynininkų, kurie galėtų būti pakalbinti.

Knygos autorė Eva Jagminaitė-Kazlauskienė iš daugybės pasakojimų sukūrė vientisą, gyvą ir tikslų trenerio portretą, parašytą iš auklėtinių lūpų. Ji gebėjo užfiksuoti ne tik faktus, bet ir emocinį foną, lydėjusį trenerio auklėtinius visus tuos metus.

Imtynių šventės sugrįžimas į sostinę

Egzistuoja teorija — tiksliau, viena iš interpretacijų — kad sūnus palaidūnas po pasaulį klajojo šimtą dienų. Jo sugrįžimas pas tėvą tapo jautria akimirka: laikas, kad ir koks jis būtų buvęs, pakeitė požiūrį, o netikėtas susitikimas atkūrė ypatingą ryšį — ne formalų, o kylantį iš širdies.

Gal ir drąsu brėžti tokią paralelę, tačiau po dešimties metų pertraukos į Vilnių sugrįžęs Lietuvos imtynių čempionatas turėjo savitą emocinį svorį. Renginys liudijo nuoširdų organizatorių norą sugrąžinti imtynių šventę į sostinę ne formaliai, o su meile.

Na, visi lyg sutarę suokė apie geras sąlygas, puikią erdvią areną, nenuobodžią oficialią dalį. Buvo ir pastabų, tarkim, dėl vietų stokos, dėl svėrimo. Bet tai atskira čempionato analizės tema. Pagrindiniai skaičiai – statistikoje. O ji suokia, jog 2026 metų šalies imtynių čempionate kovojo 113 klasikų, 91 laisvūnas ir vos 26 merginos.
Moterų imtynių skaičius bado akis, bet apie tai jau pasisakė rinktinės treneris Aivaras Kaselis, pastabų turi ir Vaidutė Puidaitė, kurios nuomonę paskleisim neužilgo.

Mėnesio suvestinė nėra skirta gilesnei pagrindinio šalies imtynių forumo analizei, tačiau kai kurios už varžybų ribų likusios detalės vertos atskiro paminėjimo. Nėra ko slėpti, organizatoriai sulaukė daug šiltų palaikančių žodžių už čempionato pravedimą. Išties malonus triūso įvertinimas.

Visgi gan paradoksalu, tačiau panašu į tai, kad praūžusių varžybų simboliu gali tapti “Aerottoria arenos” valdytojų atsiųsta nuotrauka, kurioje plika akimi matomos batais išmūzotos sienos. Taip, koridoriuje, kur vyko dalyvių svėrimas, mūsų šalies miestų ir centrų elitiniai atletai sugebėjo pavaikščioti vertikalia plokštuma. Na, suprantu, jog kartais gali nesusivaldyti U13 ar U15 amžiaus grupės vaikai ir paaugliai. Tačiau Vilniuje vyko SUAUGUSIŲ čempionatas! Kas mokės už tvarkymą? Federacija. Iš kokių lėšų? Iš lėšų, skirtų varžyboms ir stovykloms. Ar tai normalu? Atsakykite patys sau, tačiau tokia situacija, o jų ne viena, suponuoja būtinybę kelti dalyvių starto mokesčio klausimą.

Deja, radosi ir daugiau „nematomų“ bet akis badančių momentų. Pakalbinta arenos atstovė Kristina Jankauskienė pasigedo savanorių drausmės. Tiksliau, apkritai savanorių pasigedo. Sakė, jog matė su baltais puošniais marškinėliais žaidžiančius, kurie darė viską, tik nesavanoriavo. Ponią Kristiną taip pat nustebino po savęs paliktos šiukšlių krūvos ir palygino mus, imtynininkus ir imtynininkes, su kitų sporto šakų, kuriems buvo nuomojama arena, atstovais.

Palyginimas tikrai ne mūsų naudai.

Užbaigti norėtųsi teigiama įžvalga. Arenoje pozityvumas švietėsi iš tolo. Raudonai. Lietuvos imtynių federacija neatsidžiaugia bendradarbiavimu su Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugija, kurios gausus būrys raudonliemenių savanorių dvi dienas išsijuosę plušėjo dvikovų vietoje.

Pabaigai dar vienas didelis „ačiū!” visiems rėmėjams bei partneriams, prisidėjusiems prie čempionato organizavimo!

Nepamirškime, klausimas „Kas aš esu?“ galios ir vasarį.

Valdas Malinauskas