Rugpjūtį Druskininkai tapo imtynininkų miestu. Mėnesio pradžioje praūžė tradicinis tarptautinis graikų-romėnų imtynių turnyras. Po varžybų atletai neišsiskirstė ir dar beveik dvi savaites plušėjo ant LSC sporto komplekse „Druskininkai“ patiestų kilimų.

Tuo tarpu rinktinės nariai aktyviai dalyvavo Lietuvos antidopingo agentūros surengtuose mokymuose. Galiausiai, iš visos šalies atvykę laisvųjų imtynių treneriai klausėsi UWW deleguoto lektoriaus paskaitų bei atliko praktinius užsiėmimus III lygio kursuose.

Apie pastarąjį renginį pasisakė daugkartinė šalies imtynių čempionė Indrė Bubelytė ir Druskininkų sporto centro vadybininkas Jonas Šimonis.

Indrė Bubelytė apie 3 lygio trenerių UWW mokymus: svarbiausia kurti pozityvią aplinką

Nors mano, kaip sportininkės, o vėliau ir trenerės, etapai jau baigėsi, imtynės iš mano gyvenimo niekur nedingo. Jos visada buvo ir yra šalia. Stebiu varžybas, lankausi renginiuose, domiuosi, palaikau sportininkus, trenerius ir visą mūsų imtynių šeimą. Todėl šie mokymai man buvo savotiškas sugrįžimas į tą imtynių dalį, kurią kažkada pažinojau iš labai arti.

Lygiai prieš 10 metų sustojo mano, kaip moterų imtynių trenerės, karjera. Pasikeitė gyvenimas, o mano profesinis kelias pasuko į sporto vadybą ir administravimą, kur esu iki šiol. Tad galimybė sudalyvauti šiuose mokymuose man buvo vertinga ir iš profesinės pusės, ir asmeniškai – ne veltui jiems skyriau ir savo kasmetinių atostogų laiką.

Mokymai paskatino prisiminti, kokia buvau trenerė, kaip dirbau, kaip planavau treniruotes, ką dariau gerai ir ką šiandien jau daryčiau kitaip. Prisiminiau ir savo sportininkes bei ryšį, kurį su jomis pavyko sukurti. Labai gera, kad su daugeliu jų jis iki šiol išlikęs šiltas.

Dar kartą sau išsigryninau ir tai, kokia šiandien būtų mano, kaip imtynių trenerės, filosofija. Tikrai daugiau kalbėčiau su sportininkėmis, daugiau klausyčiau(si), įtraukčiau jas į procesą, skatinčiau savarankiškai mąstyti. Bet supratau ir tai, kad nemažai dalykų nekeisčiau – požiūrio į treniruočių planavimą, discipliną, atsakomybę, nuoseklų darbą ir bendravimą su savo komanda bei kolegomis. O svarbiausia – ir toliau stengčiausi kurti pozityvią aplinką tiek treniruotėse, tiek už sporto salės ribų.

Viena labiausiai užstrigusių mokymų temų – trenerio savianalizė. Mes daug analizuojame sportininką, jo kovą, rezultatą, treniruotę, bet lygiai taip pat svarbu treneriui analizuoti save: ką šiandien padariau gerai, ką galėjau padaryti kitaip, kaip bendravau, ar buvau suprastas ir ką rytoj galiu padaryti geriau. Man atrodo, kad tai būtina nuolat sau priminti.

Labai naudingos buvo ir konkrečios temos – ilgalaikis ir trumpalaikis treniruočių planavimas, individuali kovos taktika, komunikacija su sportininkais, kolegomis treneriais ir teisėjais, mityba, svorio kontrolė, skysčių vartojimas. Dalis temų gal ir girdėtos, ir žinomos, bet prie tokių dalykų verta vis sugrįžti – atnaujinti žinias, pasitikrinti, ar tai, ką darome, vis dar yra teisinga ir tikslinga, remtis naujausiais sporto mokslo tyrimais ir iš naujo pasižiūrėti į savo darbą.

Man buvo įdomu stebėti ir jaunąją trenerių kartą. Tikiu, kad ji dirbs šiek tiek kitaip – daugiau kalbėsis su sportininkais, motyvuos, palaikys, o treneriai daugiau bendradarbiaus tarpusavyje ir dalysis žiniomis, o ne tik konkuruos. Konkurencija imtynėse niekur nedings ir jos reikia, bet norėtųsi, kad kartu augtų ir stipri trenerių bendruomenė.

Manau, būtų labai prasminga, jei tokie trenerių mokymai taptų kasmetine tradicija. Ne tik dėl pačių mokymų ir naujų žinių, bet ir dėl galimybės visiems susitikti, pabendrauti, atnaujinti ar sukurti tarpusavio ryšį. Varžybose dažniausiai susitinkame jau kaip konkurentai, o tokia aplinka leidžia daugiau kalbėtis, diskutuoti ir dalintis patirtimi. Galbūt, būtent iš tokių susitikimų gali gimti ir bendros idėjos, projektai, stovyklos, turnyrai ar kitos iniciatyvos, kurias vėliau treneriai galėtų įgyvendinti kartu. Nes stipri trenerių bendruomenė savaime neatsiranda – jai irgi reikia erdvės susitikti, kalbėtis ir augti kartu.

Mokymai man buvo svarbūs ir kaip Lietuvos imtynių federacijos prezidiumo narei. Norėjau pabūti kartu su treneriais, juos išgirsti ir geriau suprasti, kuo šiandien gyvena moterų ir laisvųjų imtynių treneriai, su kokiais iššūkiais susiduria, ką norėtų keisti, kaip mato savo darbą. Man buvo vertingos ne tik paskaitos, bet ir pokalbiai, diskusijos, skirtingos nuomonės. Manau, kad būnant federacijos prezidiume labai svarbu neprarasti ryšio su žmonėmis, kurie kiekvieną dieną dirba sporto salėse su sportininkais.

Todėl pristatant šiuos mokymus ateityje, manau, verta paminėti, kad jie skirti ne tik naujoms žinioms gauti. Jie labai naudingi ir tam, kad treneriai prisimintų, atnaujintų žinias, peržiūrėtų savo treniravimo praktiką, planavimą, bendravimą ir gal net iš naujo pagalvotų apie savo, kaip trenerio, filosofiją.

Man šie mokymai būtent tokie ir buvo. Po dešimties metų dar kartą pasižiūrėjau į save kaip į trenerę ir supratau, kiek daug dalykų šiandien daryčiau kitaip, bet kartu – kiek daug palikčiau taip, kaip buvo.

Ir dar kartą įsitikinau, kad Lietuvos imtynių stiprybė priklauso ne tik nuo talentingų sportininkų. Labai daug priklauso nuo trenerių – nuo jų žinių, noro mokytis, gebėjimo bendradarbiauti ir dalytis tuo, ką žino.

O pabaigai visai paprastai – iš mokymų išsinešu citatą „Galvoti – neskauda“ ir naują pravardę „Indira“. Tiesą sakant, visai patinka – Indira Gandhi buvo nepaprasta moteris.

 

Vadybininkas Jonas Šimonis: prisideda prie miesto garsinimo bei sportinio gyvenimo

Džiaugiamės bendradarbiavimu su Lietuvos imtynių federacija, kuris tęsiasi jau ne vienerius metus. Druskininkuose vykstantys imtynių turnyrai, trenerių seminarai, antidopingo mokymai ne tik suteikia dalyviams naujų žinių ir patirties, bet ir prisideda prie miesto garsinimo bei sportinio gyvenimo. Tokie renginiai suburia sportininkus, trenerius ir kitus sporto bendruomenės žmones iš visos Lietuvos, skatina bendravimą, dalijimąsi patirtimi ir naujas iniciatyvas. Smagu, kad Druskininkai tampa vieta, į kurią imtynių bendruomenė nori sugrįžti ne tik varžytis, bet ir mokytis, tobulėti bei bendrauti.

 

Dominykos Leskauskaitės nuotraukoje Indrė Bubelytė ir Jonas Šimonis