Šiais metais Greta Tverskytė garsiai pasibeldė į pasaulio imtynių elito duris. Europoje apie radviliškietę garsiau pradėta šnekėti po pernai vykusio Europos jaunių (U17) čempionato, kur ji tik finale rezultatu 4:6 nusileido turkei Eylem Engin.

Šiemet liepą septyniolikmetė Europos jaunimo (U20) čempionate Skopjėje patiesė azerbaidžanietę Zahrą Karimzadą, Ilaydą Cin iš Turkijos, o finale įveikė trejais metais vyresnę ir jau nemažai titulų sukaupusią kroatę Veroniką Vilk.

Apie Gretos sportinį kelią sutiko papasakoti mama Donata.

– Ponia Donata, Jūs buvote šalia Gretos ir, įsivaizduoju, įtakojote bei kaip mama reguliavote sprendimus – lankyti imtynes ar ne. Kaip buvo iš tikrųjų?

– Reguliavimo kaip tokio nebuvo. Ji nuo vaikystės buvo sportiška, lanksti. Pirmas tikslas buvo lankyti karatė, kurį lankė būdama 5-7 metukų. Po poros metų suprato, kad tai ne jos sritis ir viskas, metė. Aš ir pati mačiau, kad jai netinka. Vėliau pabandė šokius. Pašoko. Atsirado dailės mokykla, nes užsimanė piešti. Supratau, kad ir piešimas jai nebuvo ta sritis, kurioje ji gali save realizuoti. Jai reikėjo judesio ir galimybės išsikrauti. Pati lankiau funkcines treniruotes ir pagalvojau, kad dukrai reikėtų kažko panašaus. Tuo metu sužinojau, kad šalia esančioje imtynių salėje vyksta mokinių fizinio rengimo būrelis, kurį vedė treneris Justinas. Pagalvojau, kad Gretai tai labai tiktų ir patiktų. Pratybomis susigundė Greta. Salėje ją pastebėjo treneris ir pasiūlė išmokti imtynių veiksmų. Aš neprieštaravau ir Gretai smagu buvo.

– Iškart pasinėrė į imtynių treniruotes?

– Pradžiai lankė su mažesniais, o vėliau perkėlė į vyresnių grupę. Tada ir pamačiau, kad jai reikalingas paskatinimas ir padrąsinimas, nes ji tapo pirma mergina Radviliškyje, kuri pradėjo rimtai lankyti treniruotes. Visais laikais mūsų mieste tai buvo tik vaikinų sportas. Žinoma, jai buvo nemenkas stresiukas dėl to, kad turėjo imtyniauti su vaikinais.

– Kaip drąsinote?

– Žodžiu. Aiškinau, kad sustiprės, kad vaikinų akyse ji bus išskirtinė, ne tokia, kaip kitos merginos, bus gerbiama ir panašiai. Kiekvieną dieną šnekėjome, bendravome.

– Kaip sekėsi?

– Pradžiai, kiek žinau, treniruotėse žodžio neišlauždavo. Vėliau, su laiku, su laiku, pamačiau, kad jau persilaužė. Kad tikslą sieks supratau po to, kai ji ranką susilaužė. Aš jos prašiau ilsėtis, o ji veržėsi į salę, nes reikėjo mankštintis. Taip užsikabliavo, kad imtynės tapo neatsiejama jos gyvenimo dalis.

– Ar pamenate pirmą Gretos pergalę?

– Prisimenu pirmą kovą Kelmėje su vilkaviškiete. Labai pergyveno, išvažiavo ir atsiunčia SMS žinutę: „pralaimėjau“. Tiesą pasakius, pirmos pergalės neprisimenu. Būdavo vis pralaimėjimai ir pralaimėjimai.

– Kokios mintys kirbėjo galvoje? Nebuvo „baikim šį reikalą“?

– Ne, nebuvo. Pas mus salės laiptinėje iškabintos radviliškiečių, kurie tapo Lietuvos imtynių čempionais, nuotraukos. Vis pagalvodavau, kad gal kada ir Gretos nuotrauka čia atsidurs. Ot, būtų faina, galvoju. Prasidėjo kelionės į Europos čempionatus, vieną kartą nepasisekė, bet pastebėjau dėsningumą. Pirmos varžybos – vieta apie galą, po metų jau septinta. Dar po metų – jau antra savo amžiaus grupėje. Daug džiaugsmo pergalės suteikia.

– Ramiai stebite varžybas?

– Norisi pasižiūrėti kovas, bet man per daug streso.

– Visgi, ar stebite Gretą ant kilimo „gyvai“?

– Jei kažkur netoliese, nuvažiuoju. Bet atsiklausiu, ar galiu. Jai nepatinka, kai aš žiūriu. Pradžiai būdavo taip, kad neleisdavo transliacijos žiūrėti. Sako, kai grįš, viską sužinosiu. Net nerašydavo žinučių.

– Tokie Gretos prietarai?

– Gal būt. Bet jai sakiau, jei į kokias olimpines pateks, vis tiek važiuosiu su ja ir laikas pratintis prie šios minties.

– Nejau neknietėjo pažiūrėti vykusių pasaulio ir Europos čempionatų?

– Ne, gyvai ne. Įdomu būtų, bet per daug streso ir finansai, žinoma, riboja. Kol kas jei pataikau, pasižiūriu per programėlę. Džiaugiuosi, kad Europos čempionato finalinę kovą mačiau, labai daug emocijų buvo.

– Grįžtam prie ištakų. Atsirado imtynės, o kartu su jomis mėlynės ir net rankos trauma. Kaip mama reaguoja?

– Nelabai sureikšminau. Iš aplinkinių reakcijos daugiau emocijų, neva, mergaitė, tokį sportą pasirinko ir panašiai. Aš asmeniškai už tai, kad mergina turi būti stipri. Aš pati daug sportuoju ir esu už tai, kad mergina ar moteris turi būti stipri ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Gyvenimas toks, kad gali prireikti kartais ir save apginti. Todėl labai džiaugiuosi, kad Greta pasirinko imtynes.

– Pasiektas solidus rezultatas. Ar Greta – Radviliškio žvaigždė?

– Iš tikrųjų nedaug kas žinojo, bet po paskutinės pergalės jau miesto nedidele įžymybe tapo.

– Įdomu, kiek Europos jaunimo čempionų ar čempionių yra Radviliškio istorijoje. Net Lietuvos mastu tai didingas pasiekimas. Įsivaizduoju, Europos čempionės plakatas turėtų puikuotis įvažiuojant į miestą.

– Na, perdėto dėmesio tikrai nėra, bet ir pati Greta džiaugiasi, kad jo nėra, nes ji nemėgsta būti dėmesio centre. Ji nesijaučia žvaigžde, yra paprasta panelė ir nori išlikti tokia. Ir aš pati džiaugiuosi, kad jai nereikia didybės ir liaupsių.

– Kelias link auksinio Europos pjedestalo užima daug laiko. Ar jo lieka mokslams?

– Ir čia spėja, bet būna momentų, kuomet tenka verstis per galvą. Tuomet padedu apsispręsti prioritetuose, aiškinu, kad ne visur bus labai gera. Sakiau, kad ateis laikas ir kažkas kentės, arba mokslas, arba sportas – ir su tuo teks susitaikyti.

– Kaip jai sekasi mokykloje?

– Dabar dvyliktokė, vienuolika baigė gan geru vidurkiu.

– Kas toliau?

– Toliau? Vakar kaip tik šnekėjome. Galimai stos į Lietuvos sporto universitetą. Nėra pilnai apsisprendusi, bet galvoja apie kineziterapiją arba masažą. Buvo galvota ir apie Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, bet mokslo metai tik prasidėjo, bus laiko apsispręsti. Be to, gali dar viskas pasikeisti.

– Įdomu, kaip ji nusiteikia varžyboms? Ar dega prieš dvikovas?

– Būna įvairiai. Žinoma, dega ir prieš varžybas ir po varžybų. Mačiau, degė šiemet prieš pasaulio čempionatą, išvyko kiek pavargusi, truko poilsio po Europos čempionato. Bet kitą kartą ir ramiai jaučiasi. Žinau, kad labai ruošiasi, savaitę-dvi prieš varžybas analizuoja savo svorio kategorijos varžoves.

– Du europiniai medaliai per du metus. Gal atsirado sekėjų – merginų, kurios susiviliojo imtynėmis?

– Mažai. Neužsikrečia. Sunkus darbas. Imtynės daug sričių apima – ir gimnastiką, ir tempimus, akrobatiką, lankstumą, jėgos pratimus, funkcines treniruotes. Nenori aukotis.

– O kokia jos užklasinė veikla be imtynių?

– Viskas skirta tik sportui. Kartasi skaito, jei lieka laiko. Matau, „Altorių šešėlyje“ turi su savimi, vis ieško laiko kada prisėsti, nes reikia mokykloj atsiskaityti. Realiai – mokslas ir sportas.

Dėkui už pokalbį.
Valdas Malinauskas