Kitą savaitgalį – kovo 18–21 d. – Vengrijos sostinėje Budapešte startuos Europos olimpinių žaidynių atrankos turnyras. Varžybose kovos 280 sportininkų/ių iš 35 valstybių. Du geriausi kiekvienos svorio kategorijos imtynininkai/ės iškovos savo šaliai kelialapius į  rugpjūčio mėnesį vyksiančias Tokijo olimpinėse žaidynėse.

Paskutinėmis dienomis netikėtai pasikeitė klasikų rinktinės sąrašas. Dėl patirtos traumos Kristupas Šleiva nekovos atrankos į olimpines žaidynes turnyre. Jo vietą rinktinėje svoryje iki 67 kilogramų užims tituluotas imtynių veteranas Edgaras Venckaitis.  Imtynes.lt pakalbino po ilgesnės pertraukos į didžiąją areną grįžtantį olimpietį ir pasaulio čempionato prizininką.

  • Tu specialiai nesiruošei atrankai, ar ilgai svarstei pasiūlymą vykti į Vengriją?
  • Treniravausi su visais įprastu režimu, bet kad vyksiu į Vengriją, sužinojau prieš pora dienų. Nebuvo laiko svarstyti, jei reikia, tai reikia.
  • Ar spėsi tinkamai pasiruošti atsakingoms varžyboms, kurios jau ne už kalnų?
  • Kaip ir sakiau, dirbau salėje su visais. Tuo tarpu treneriai įvertino Kristupo Šleivos sveikatos būklę ir, matomai, dėl patirtos šonkaulių traumos nutarė nerizikuoti ir informavo mane. Taip man atsirado galimybė ir papildoma motyvacija dirbti ant kilimo. Žinoma apsidžiaugiau suteiktu šansu ir nors man 35-eri, bet nejaučiu jokio diskomforto dėl amžiaus.
  • Koks tavo svoris?

  • Šokinėja. Kai daugiau geros mėsytės pavalgau, gali šoktelti iki 69-ių kilogramų. Po treniruotės gali iki 66-ių kristi. Dabar tikrinausi, lygiai 67-ni.
  • Ne per mažas? Pats žinai, yra daug metančių nuo penkių ir daugiau.

  • Žinau, bet nepamirškite, kad visiems tą pačią dieną reikia imtyniauti. Mano natūralus svoris turėtų suteikti pranašumą. Prisimenu, prieš atranką į Londono olimpines žaidynes Sofijoje stoviu prie svarstyklių, o pro šalį ėjęs baltarusių rinktinės treneris Komandaras Madžidovas pašaipiai mestelėjo: „Edgarai, tu už 55 kg eisi?“. Treneris matė ir žinojo, kad 66-iuose kovosiu. Tas patraukimas per dantį užvedė. Tariau sau, kad užtildysiu jį savo pasirodymu ant kilimo. Žinojau savo stiprią pusę, todėl pirmiausia tikrinau varžovų ištvermę. Jie, nusimetę po kelis kilogramus, po pirmų minučių kovos neatrodė švieži, o aš puikiai kvėpavau ir pasiekiau tikslą.
  • Jei tavo svoris taip šokinėja, gal ir į 60 kilogramų pašnairuoji?
  • O ko ten šnairuoti. Šiame svoryje puikiai Justas Petravičius tvarkosi. Nebent neduok die jam kas atsitiktų ir jis negalėtų kovoti, tikrai pasiaukočiau daug negalvodamas. Jei tik treneriai užsimintų, dėl komandos ir dėl Lietuvos tikrai ilgai nesvarstyčiau.
  • Kažkaip tave sekioja toks stereotipas, kad nelabai mėgai dvikovos parteryje. Akcentuosi kovą stovimoje padėtyje?
  • Vėlgi, reik žiūrėti į varžovą ir į kovos eigą. Jei matysiu, kad pradeda dūsti, visuomet rinksiuosi stovėseną. Ir atvirkščiai. Manau, esu kovotojas ir turiu medžiotojo instinktą, kuris užuodžia kraujo kvapą. Jei pamatau, kad varžovas „sėda“, įsijungia antras kvėpavimas.
  • Grįžtam prie to paties klausimo – ar tavo arkliukas yra kova stovėsenoje?
  • Taip, visumoje geriau jaučiuosi nei parteryje. Bet ir parteryje esu traukęs ne vieną reikšmingą kovą.
  • Pamenu, Ulan Batore atrankoje į Rio olimpines žaidynes, būdamas apačioje užlaužei Pan Zhengą iš Kinijos.

  • Taip, Mongolijoje buvo cirkų. Iš pradžių kiną parteryje nugalėjau, o vėliau prancūzą su armėniška pavarde Artaką Margaryaną stovėsenoje užvaikiau. Jis stambesnis, parteryje padarė man du ridenimus, ir nors buvo 5:0 jo naudai, viduje jokios panikos nejaučiau. Prieš šį armėną iki tol nei sykio gyvenime nebuvau laimėjęs.
  • Toliau sekė švedas ir amerikietis.
  • Pergalės įkvėpė ir sėkmės iš rankų nepaleidau. Vėliau švedą Tallrothą nugalėjau imtyje dėl trečios vietos, o dėl kelialapio laukė paskutinė kova su amerikiečiu Perkinsu. Jau žinojau, kad kelialapio nepaleisiu. Galvojau, ką nori tegul daro, bet nušluosiu aš jį nuo kilimo. Nugalėjau ir gavau bilietą į Rio.
  • Per sportinę karjerą turėjai nemažai įsimintinų kovų. Apie kelias pakalbėjome. Buvo dar įvairūs pasaulio čempionatai, tame tarpe ir iškovota bronza Taškente, ir ne vienas atrankos į olimpines žaidynes turnyras bei grumtynės Europos čempionatuose. Apie kitus turnyrus nekalbam, ne tas mastelis. Įdomu, kokia kova tau labiausiai įsimenanti?
  • Nėra ko daug galvoti – 2012 metais atranka į Londono olimpines žaidynes Sofijoje ir kova su bulgaru Emilianu Todorovu. Bulgarijoje su bulgaru – matyt, ne daug kas iš manęs tikėjosi pergalės. Su tokiu mažiuku bulgaru taip kūlėmės, kad dar niekad gyvenime po kovos taip nesijaučiau nustekentas. Kaip prastai buvo, kad žinotum – vos pats nušliaužiau nuo kilimo. Veiksmų atžvilgiu dvikova ko gero nebuvo vaizdinga, bet buvo tikra korida. Tąsyk dirbau kaip automatas. Rankos kojos nebeklausė, kūnas veikė pagal atskirą programą. Taip, nepamiršiu nei Mongolijos, nei Taškento, bet Bulgarijos mūšis man išlieka išskirtiniu.
  • Ar pasižiūri Rio de Žaneiro kovą su Franku Staebleriu iš Vokietijos?
  • Žinote, laikausi taisyklės ir nei viename interviu nekaltinau teisėjų. Tačiau Rio situacijos jie nesuvaldė korektiškai. Atlikau puikų švarų išsėdimą vienu ritmu. Už ką vokiečiui davė tašką, nesuprantu? Aišku, pamokanti kova – reikia kautis taip, kad nekiltų klausimų.
  • Reikšmingus turnyrus tu sutapatini su žinomais personažais ir įvykiais, įsigyveni į legendas. Pasakojai, kas prieš kelionę į Ulan Batorą tave buvo apsėdusios istorinės knygos apie Čingizchaną. Kokios asociacijos su būsima išvyka į Vengriją?
  • Varom pas hunų genčių palikuonis. Hunai atkeliavo iš Azijos, šlavė viską pakeliui. Buvo stiprūs, kodėl iš jų kažko nepasimokius? Žinoma, vartau istorines knygas, domiuosi. Viena iš paskutinių įkvepiančių istorijų – legendinio karvedžio Hanibalo biografija. O skaitant nesenai išleistą Jacko Weatherfordo knygą „Čingizchanas: modernaus pasaulio kūrimas“ šiurpuliai eina per kūną. Mane tokios istorijos pakylėja, aš pats išgyvenu tą laikotarpį, mėginu savaip atkoduoti knygose užslėptus ženklus ir prasmes.
  • Tu nevykai su komanda į svarbią treniruočių stovyklą ir turnyrą Zagrebe. Kas nutiko?
  • Prieš pat kelionę sužinojau, kad teks izoliuotis. Bet širdimi buvau su komanda, internetu stebėjau varžybas. Labai patinka dabartinė klasikų komanda. Vilius Laurinaitis gerai kovojo, matosi, kad Mantas Knystautas po traumos jau tvirtai ant kojų stovi, Paulius Galkinas nugalėjo kelialapį į Tokiją turintį uzbeką. Kristupui kiek nepasisekė imtyje su suomiu, bet tą patį suomį jis paguldė jau kitame turnyre. Iš šono stebint, matosi, kad Lietuvos imtynininkai pažengę į priekį. Ne vienas kitas, o visa komanda.
  • Ar vidinė konkurencija su Kristupu išmuša tave iš vėžių?
  • Žinot, prieš kelis metus Anapilin iškeliavęs treneris Grigorijus Kozovskis vis kartodavo: ant kilimo brolių-seserų nėra. Ne kartą poroje stovėjau su savo broliu Steponu. Aš jį skriausdavau iki ašarų. Net treneris Edvardas Malyško prašydavo būti minkštesniam. Treneriui aš vis kartodavau Grigorijaus Kozovskio pamokymą. Taip ir su Kristupu – ant kilimo priešininkai, o už salės durų komandos draugai.
  • Ar džiaugeisi, kad jis, o ne tu pasidabinai Europos bronza?
  • Net neturėtų būti jokių abejonių.
  • Tu tituluotas imtynininkas, olimpietis salėje dirbai su Kristupu – perspektyviu imtynininku, pasaulio ir Europos čempionatų jaunių ir jaunimo amžiaus grupėse laimėjusio ne vieną apdovanojimą. Ar mąstei apie tai, kad padedi jam kada nors išstumti save iš pirmos pozicijos svoryje?
  • Nuoširdžiai sakau, niekados nejaučiau baimės, kad kažkas užims mano vietą. Nėra nei baimės, nei nuoskaudų. Atvirkščiai, dabar pradėjau jausti, kad ir pats tobulėju. Nes kas iš to, jei ateini į salę ir daužai visus į kairę-dešinę? Ir Kristupo meistriškumas kyla. Parteryje jau mažiau ką galėčiau padaryti, nes jis kelia kaip domkratas. Bet savęs taip pat nenuvertinu.
  • Su kuo dar salėje dirbi? Ar vejasi jaunimas?
  • Manau, kad Adomas (Adomas Grigaliūnas) bus geras imtynininkas. Jis labai nepatogus, ilgomis rankomis parteryje pasiima kaip šniūrais, nieko gero nelauk, kabinasi ir dar be visa ko šaulys, gimęs kaip ir aš gruodį (šypsosi). Į Roką Čepauską užmetu akį. Jis per daug šypsosi, bet greitai surimtės, turėtų būti geras. Eimanto Vilimo technika patinka, bet nėra užsivedimo, reikėtų, kad treniruotėje greičiau akys prabustų. Į Vilimą panašus Kešanidis. Toks meškiukas, bet galintis prigauti. Gero sportinio charakterio yra Vilius Savickas. Perspektyva šviesi.
  • Ar per treniruotes jaunimui tave pavyksta prigauti?
  • Na, kaip pasakyt. Per kontrolines kovas to nebuvo. Bet kartais tenka nuskristi, tarkim, per petį. Vat, Vilimas porą kartą man į liemenį įėjo taip, kad nežinojau kur dėtis. Jo tokios galingos kojos, turbūt su 200 kg štanga pritūpia. Bet, jau sakiau, daugiau užsivedimo reikia.
  • Ar analizavai atrankos varžovus?
  • Visų pirma, galima sakyti, kad apie dalyvavimą atrankoje tik ką sužinojau. Antra, dar neaišku, kokius imtynininkus išstatys kitos šalys. Žinau tiek, kad daug gilias imtynių tradicijas turinčių valstybių dar be kelialapio, todėl sportininkų geografija įspūdinga. Mano svoryje į Vengriją atvyks armėnas, azerbaidžanietis, baltarusis, bulgaras, gruzinas, rumunas, norvegas, vengras, turkas, ukrainietis, lenkas ir dar kelių valstybių atletai. Kuo ne Europos čempionatas?

Sėkmės Vengrijoje!

Kalbėjo Valdas Malinauskas